Kryždirbystė – protėvių padovanota tradicija

Kryžius – krikščionybės simbolis, už žmoniją iškentėtos Kristaus kančios metafora, pasaulyje skaičiuojanti daugiau negu du tūkstančius metų, o į Lietuvą atkeliavusi vos prieš kelis šimtmečius – per kančią, kalaviją, tradicijų laužymą. Vis dėlto vargu ar koks kitas simbolis geriau atskleidžia lietuvio melancholišką dvasios virpėjimą, beribę ištikimybę Dievui bei tradicijoms ir per amžius kentėtą tautos skausmą.

Apie pusšimtį kryžių sukūręs Liudas Ruginis pasakojo, kad vienas seniausių kryžių Kretingos rajone stovi Bugienių kaime. Tiesa, iš jo belikę tik griuvenos, tad sunku net numanyti, kiek jam metų – šimtas, o gal daugiau.

Palinkę pakelėse nuo amžiaus ir maldų svorio, atgiję naujam gyvenimui prie bažnyčių, sodybose skaičiuojantys praeinančias kartas, skirti iškilmingoms datoms – visi kryžiai Kretingos rajone gali papasakoti savo istoriją. Tačiau kryžiaus kitokia dalia – nebyliai klausytis, guosti, saugoti, o jį sukūrusio meistro pareiga – nukreipti žmogų dievop.

„Kryždirbystė yra unikalus amatas, netgi, sakyčiau, labiau – menas. Du brūsus sukalti gali bet kas, tačiau sukirpti tikrą kryžių – tau jau išmanymo reikalaujantis, didelis menininko darbas, skirtas Dievo garbei“, - sako sertifikuotas kryždirbys iš Salantų Liudas Ruginis.

Kiek kitaip mano jo kolega iš Kūlupėnų – tautodailininkas Liudas Šopauskas. Kryždirbys įsitikinęs, kad šis senoviškas ir meniškas amatas – visų pirma duoklė tradicijai.

„Man kryžiai visada patiko. Galbūt todėl kūrybinis procesas vyksta natūraliai, tarsi savaime. Dirbdamas atiduodu pagarbą tradicijoms – kryždirbystės, medžio drožybos, tikėjimo. Galvoju, kad šiam amatui kažkokių specialių žinių nereikia. Kryžius turi būti tradiciškas, jei statomas Žemaitijoje – kuklus. Tai Aukštaitijai labiau būdingi puošnūs kryžiai. Žemaitija - labiau koplytėlių kraštas“, - įsitikinęs L.Šopauskas.

Vis dėlto, menininkas pripažino, kad darant kryžių, kad ir kaip natūraliai jis gimsta, reikalingos ikonografinės žinios.

„Statydamas kryžių visada pats išdrožiu Jėzų Kristų. Tai - viena svarbiausių kryžiaus detalių, kaip ir jo papuošimai. Visa tai turi būti itin tradiciška“, - sakė L.Šopauskas.

L.Ruginis pasakojo, kad kryžiaus atėjimas yra nepaprastas procesas, su daugybe per šimtmečius nusistovėjusių išlygų ir kanonų.

„Lietuvos kryždirbystė prieš dešimtmetį buvo įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Ne be reikalo – nors kryžiai statomi, daromi visame krikščioniškame pasaulyje, lietuviški išsiskiria savo tradiciškumu, puošnumu, gausumu. Turime iš ko mokytis – tradicijas mums padovanojo mūsų protėviai, o kryždirbystės meniškumo viršūnė buvo pasiekta prieš šimtmetį – tada gyveno ir dirbo garsiausias Lietuvos kryždirbys Vincas Svirskis. Per šimtmečius tautos patirties ir tikėjimo suformuotų taisyklių kryždirbiai laikosi iki pat šiol“, - teigė L.Ruginis.

Tautodailininkas Liudas Šopauskas, kurdamas kryžius, atiduoda duoklę šimtametėms tradicijoms.

Pasak jo, kryžius, kaip materialusis objektas, visų pirma – grožis. Lietuviškos tradicijos įpareigoja kūrėją kryžių daryti grakštų, aukštą, proporcingą, estetišką ir tvirtą. Geriausia mediena kryžiui – ąžuolas.

„Kryžiui reikia tvirtos medienos, kuri gali atlaikyti liūtis, sniegą, bėgančius metus. Kryžius kuo ilgiau turi stovėti tiesus, nepūti. Tam labiausiai tinka ąžuolas“, - sakė L.Ruginis.

Medžio grožyje geram kryždirbiui privalu atskleisti ir tradicinius kryžiaus papuošimus. Pasak L.Ruginio, be ornamentų vainiko lietuviški kryžiai sunkiai įsivaizduojami.

„Papuošimai paprastai drožinėjami vadinamosiose kryžiaus pažastėlėse. Dažniausiai tai – erškėtrožių spygliai, gėlių motyvai, liaudiški ornamentai, sakralūs simboliai. Šią specifinę ornamentiką reikia išmanyti, mokėti ja neperkrauti kryžiaus – jis visų pirma turi būti skoningas. Štai kodėl aš manau, kad kryždirbystės gali imtis tik itin patyręs tautodailininkas, įvaldęs skulptūrą“, - įsitikinęs L.Ruginis.

Jis paaiškino, kodėl kryždirbystės amate taip svarbūs skulptūros įgūdžiai. Pasak L.Ruginio, pati svarbiausia kryžiaus detalė yra Kančia, arba Dievo mūka. Tautodailininkas tvirtai laikosi nuomonės, kad net ir gražiausią kryžių sumenkina nemeniška, pirktinė Kančia.

„Dievo mūką reikia parinkti proporcingą – jei kryžius didelis, miniatiūrinė Kančia atrodys juokinga. Profesionalu, jei kryždirbys Kančią išdrožia arba nukaldina. Negalima menkinti Dievo. Kunigai netgi turi teisę nešventinti netinkamai pagaminto, netvarkingo kryžiaus“, - sakė L.Ruginis.

Štai kodėl svarbu ir lietuviams taip būdinga puošti ne tik patį kryžių, bet ir jo aplinką – lietuviški kryžiai dažniausiai skęsta gėlėse, stovi išpuoselėtuose žolynuose.

„Statant kryžių derėtų jį atsukti į gatvės, o ne į pastato pusę – kad kiekvienas praeivis eidamas pro šalį galėtų nusilenkti Dievui, sukalbėti maldą. Įprasta kryžių statyti pačioje garbingiausioje, gražiausioje sodybos vietoje. Neretai šalia jo lietuviai pastato suolelį – kad prisėdę galėtų pamąstyti, nusiraminti, pasimelsti, o gal tiesiog pailsėti“, - kalbėjo L.Ruginis.

Pasak jo, nuo seno tikėta, kad kryžius turi ypatingų savybių – apsaugo nuo nelaimių, neša Dievo palaimą. Nekeista, kad kryžių galima pamatyti sodybose, kryžkelėse, kapinaitėse, pamiškėse.

„Mes, žemaičiai, labai didžiuojamės savo kryžiais. Jie veikia raminamai, jie mus priartina prie Dievo, jie mus saugo ir globoja. Todėl ir negalima daryti kryžiaus bet kaip – kuri jį su meile, eini lyg švaresnėmis rankomis, grynesne siela. Kitaip neįmanoma – juk kažkam kryžius bus priebėga, ramybės užuovėja“, - kalbėjo L.Ruginis.

• Rašyti komentarą (3)