|
|
|
Daiktus prakalbina giliomis linijomis ir ryškiomis spalvomis
„Lietuvoje mane labiau žino kaip grafiką, ekslibrisų bei medalių kūrėją, nors piešiau visą gyvenimą: būdavo, važiuoju autobusu ar sėdžiu su draugais, iš rankų nepaleidžiu pieštuko. O pastaraisiais metais grafikos darbų išvis nebekuriu“, - sakė iš Grūšlaukės kilęs 67-erių klaipėdietis menininkas ir pedagogas Augustinas Virgilijus Burba. Neseniai sukurtas jo tapybos darbų ciklas, pavadintas „Buvimu“, jau buvo pristatytas Klaipėdos meno mylėtojams.
Figūra Vienos kėdėje Per keturis kūrybinius dešimtmečius A.V.Burba išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kone tiek pat laiko trunka ir jo pedagoginė veikla: nuo 1975 m. ligi šiol jis dėsto Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje, o nuo 1990-ųjų jis – Klaipėdos universiteto Vizualinio dizaino skyriaus Dailės pagrindų katedros docentas. „Niekada negalėjau atsisakyti pagrindinės „duonos“ - pedagogo darbo, nes iš jo gyvenau. Tik prieš trejus metus įstatymiškai buvo įteisintas kūrėjo statusas, ir socialiai menininkas jau nebėra „bomžas“, kaip ligi tol“, - ironizavo kraštietis. Pastarųjų metų A.V. Burbos sukurti darbai - kamerinio turinio, juose dominuoja žmogaus figūros bei daiktai. „Natiurmortų ir peizažų nemėgstu. Toks jau kipšas įlindęs į mane: visos paveikslų temos susijusios su žmogaus figūra. Mano kuriama figūra ir daiktas visais atžvilgiais yra be pradžios ir pabaigos. Linija ieškau daikto judesio, o spalva bei tonas palieka buvusį ir esamą jo pėdsaką. Piešiu tiesiog vyksmą, - taip gimsta daiktų buvimo paveikslai. Ir taip galiu išvengti banalumo“, - kalbėjo kūrėjas. Ciklo „Buvimas“ paveiksluose dominuoja žmogaus figūra ir Vienos kėdė. Vienos kėdė, mūsų tėvų vadinta tiesiog „krase“, dėl grakštaus formos judesio A.V. Burbai kelia susižavėjimą, kuris išplaukia iš jo vaikystės prisiminimų, ja gėrėtasi ir muziejuose bei pačios kėdės gimtinėje – Vienoje. „Šios kėdės grožio genetika tebežavi mane ligi šiol. Tai – daiktas, sukurtas šventei. Tokios šventinės nuotaikos reikia, kad eičiau ir į savo paveikslus“, - savo kūrybos filosofiją dėstė menininkas. Pradžioje buvo muzika A.V.Burba, paklaustas, kas jį atvedė į didįjį kūrybos kelią, atsakė – prigimtis. Kilęs iš gausios Barboros ir Pranciškaus Burbų šeimos, kurioje augo 8 vaikai, o jis buvo trečias pagal amžių, augo ir brendo kaip ir dauguma kaimo vaikų: lakstė paskui arklį, braidžiojo po pievas, stebėjo miško gyvūnų brydes, klausėsi paukščių klegesio. „Kai buvau pusantrų metų, Grūšlaukė sudegė. Mano šeima prisiglaudė Kiaupiškiuose, - ten ir prabėgo vaikystė. Jeigu į tuometinį kaimą mokėsi pažvelgti gražiai, vaizdas ir bus romantiškas. O šiaip pokario kaimas buvo niūrus, taškėmės po purvus ir tiek“, - prisiminė kraštietis. Pirmąkart rimčiau pieštuką jis sakė paėmęs, besimokydamas Darbėnų vidurinėje mokykloje. Jis atmena braižybos mokytoją Fabijoną Šulcą, mokslus Paryžiuje baigusį menininką, kuris suteikdavo mokiniams laisvės, skatino juos plokštumoje improvizuoti pieštuku. Tai ir buvęs pirmasis jaunojo Augustino Virgilijaus sąlytis su kūryba, paskatintas romantinės jo prigimties.
Bet ligi tol buvo muzika. Sykį, kaimo muzikantams užsukus į jų namus, širdį taip sugraudeno armonikos garsai, jog paauglys išpuolė už trobos kampo ir susitvenkusio jaudulio ašaras išliejo po šlamančiais beržais. „Nusprendžiau – būsiu muzikantas. Iš tėvo išsireikalavau, kad ir man nupirktų armoniką, antraip – „nekavosiu“ mažesniųjų brolių ir sesių“, - iš savo derybų juokėsi menininkas ir prisiminė, jog dar dainavęs ir mokyklos chore, bet dėl drovumo nelipęs į sceną ir netapęs solistu, kaip to norėjo mokytoja. Meno ištakos - gamtoje Tarnaudamas kariuomenėje tvirtai apsisprendė tapti dailininku: per išeigines vaikštinėdavo po laukus ir piešdavo. 1966 – 1971 m. mokėsi Vilniaus dailės akademijoje ir tapo diplomuotu tapytoju. Ketverius metus dirbęs dailininku Elektrėnuose, sugrįžo mokytojauti į Klaipėdą. Ragauti mokytojo duonos jam teko iškart po vidurinės: trūkstant mokytojų, buvo priimtas dirbti į Tūbausių aštuonmetę mokyklą. Pats kilęs „nuo žagrės“, ir išėjęs, kaip sakė, iš manufaktūrinio ūkio į didįjį pasaulį, menininkas ilgainiui išsiugdė gilų filosofinį požiūrį į žmones ir jų gyvenimišką būtį, o bendražmogišką egzistencinį mąstymą papildė jo gili valstietiška prigimtis. „Menas yra pirminės gamtos apraiška, jaunus žmones ir mokau tai suvokti. Gamta lydi žmogų nuo gimimo ligi mirties, netgi – ligi visiško išnykimo. Aš į gamtą žvelgiu kaip į vienumą, kurioje netgi išnyksta ribos tarp gyvybės ir mirties: tai, kas gyva - miršta, o kas mirę - duoda pradžią kitai gyvybei. Egzistuoja uždaras ciklas, - samprotavo kūrėjas ir pratęsė savo mintį. - Kaip gali mokinį kūrybai nuteikti sintetika: plastiko langai, suolai, lenta, - blizganti klasė jo tikrai neįkvepia. Kai ateinu į klasę, nematau veidų, - man egzistuoja tik mokinių darbai“. Viduje – pilnas piešimo Muzikos, tikino kūrėjas, nenustūmęs į šalį: jos skambėjimas padeda vizualizuoti tapomą daiktą. Tai jis primenąs ir savo mokiniams. Menininkas atskleidė dar vieną tiesą: „Netiesa - jei netapai, tai nesi menininkas. Galima stebėti ir piešti mintimis. O tam, kad realizuotum kūrinį – sėdi ir darai“, - kūrėjas sakė, jog pastaruoju metu jis „esąs pilnas piešimo savo viduje“. Virtuoziškai įvaldęs grafikos meną, A.V.Burba visgi prisipažino, jog brandžiausio savo gyvenimo kūrinio jis dar nesukūręs: „Dar atsisėsiu ir padarysiu. Juokas ima, kai pasižiūriu į studijų laikų darbus. Antra vertus, kas yra geras darbas? Per amžius filosofai dar neišsiaiškino, kas yra tikrasis grožis“. Faktai Dirbdamas estampinės grafikos, piešinio, tapybos, medalio meno srityse, A.V.Burba surengė apie 30 personalinių parodų, dalyvavo per 300 kolektyvinių parodų. Jo darbai pabuvojo Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje, Kinijoje, Olandijoje, Suomijoje, Kuboje ir pelnė gausybę prizų, premijų bei kitų apdovanojimų. Sukūrė apie 650 ekslibrisų. Nemažai jų įsigijo į tarptautinius kongresus suvažiavę kolekcionieriai. Jis yra Italijos ekslibrisininkų kūrėjų – rinkėjų susivienijimo narys. Jo grafikos, piešinių, mažosios plastikos darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus bei Italijos Pizos universitetai, M.K.Čiurlionio galerija Čikagoje bei privatūs kolekcionieriai.
|
|
