Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Dalijos Kiliesienės kūryba, kurią ne kartą publikavo “Smiltys”, išsiskiria profesionalia mintimi, giliais išgyvenimais. Poteksčių paslaptis, įausta ne tik į kūrybinį audinį, bet ir žvelgia iš skvarbių šios moters akių.

Su Dalija galima kalbėti apie viską - literatūrą, teatrą, filosofuoti, gvildenti sudėtingas psichologines temas. O paklausta, iš kur ji tokia čia, Kartenoj, toli nuo sostinių, nuo didmiesčių, nusišypso ir pacituoja Antuaną de Sent Egziuperi - “iš vaikystės...”

Save vadina kaimo “daktarka” ir niekada nesiafišuoja, jog yra garsaus bibliografo, nuveikusio didelius darbus lituanistikos srityje - Vytauto Jurgučio duktė. Iš jo galbūt ir paveldėjo tas kūrybines nuojautas, kurios štai jau daug metų svarina ją prie balto popieriaus lapo.

“Gyvenimas “patvarkė” taip, kad sušlubavo sveikata, išėjau į pensiją. Ir staiga - visos dienos, visos naktys - mano...”,- taip apie kūrybinę pradžią kalbėjo Dalija Kiliesienė.

Pirmuosius kūrinius sudegino vyras

Rašyti Dalija pradėjo mokykloje, ir nežinia, kaip būtų buvę su ta kūryba toliau, jei ne mokytojos mesti žodžiai, jog nevargtų ir negadintų popieriaus. Tai jos neatbaidė nuo minties, jog, anksčiau ar vėliau, rašys. Moteris pasakojo, jog penkis sąsiuvinius su pirmaisiais kūrybiniais bandymais į krosnį įmetė vyras. Tarstelėjo tada, jog neskraidytų padebesiais, o rūpintųsi juo ir vaiku. “Man tų sąsiuvinių nebuvo gaila,- prisimena Dalija. -Juose buvo silpni darbai, tačiau toks vyro poelgis dar labiau sustiprino žinojimą, jog kursiu, tik nežinojau kada, nes buvau labai užimtas žmogus. Paskui gyvenimas “patvarkė” taip, kad sušlubavo sveikata, išėjau į pensiją. Ir staiga - visos dienos, visos naktys - mano. Aš labai šauniai ėmiausi to darbo, tik niekada nemaniau, kad tai taip sunku”.

Dalija pamena, jog tėvui grįžus iš lagerio, ji jo paklausė, ar po patirtų išgyvenimų jis atsidės kūrybiniam darbui, juk turįs tokią didelę patirtį. Tėvas tada atsakęs, jog jei negali tai daryti geriau už kitus - tai ir neverta pradėti. Tais žodžiais, anot Dalijos, jis tarsi padėjo tašką. “Tėvelis pragyveno 85-erius metus ir iki pat paskutinės savo gyvenimo valandos dirbo. Jis buvo lituanistikos skyriaus vedėjas Martyno Mažvydo bibliotekoje, dalyvavo leidžiant “Lituanistikos” serijos knygas. Po jo mirties tarp jo archyvų radau dailiai ant atskirų popieriaus lapų surašytus keturiasdešimt eilėraščių. Taip ir liko paslaptis, ar jis juos rašė tremtyje, ar jau iš jos sugrįžes ir pasakęs tuos žodžius, kurių ir pats tikriausiai nebūtų paisęs”,- prisimena moteris.

Kalbant apie šių dienų literatūrinę situaciją Lietuvoje, Dalijai Kiliesienei skaudu, jog žodinė kūryba, sukurta toli nuo literatūros esančių žmonių, ignoruojama. “Toks žodis sunkiai skinasi kelią į viešumą,- konstatavo Dalija. -Kritikai net turi žodį - grafomanas. Bet kodėl tokia savęs raiška galima kituose kūrybos baruose? Štai, pavyzdžiui, žmogus, mokslų nebaigęs, moka tik kaltelį laikyti, o jau iš medžio skulptūras skaptuoja, ir jo už tai niekas prie kryžiaus nekala. Arba dailėje. Kokie įdomūs yra tapytojų primityvistų darbai. Jais domisi kritikai, juos studijuoja. O kai bandai su savo eilėmis ar proza išlįsti į viešumą, turi kaip šunelis bijoti, kad žodžiu - akmeniu “grafomanas” nepavarytų nuo Olimpo vartų”. Anot moters, todėl ir yra didelė dalis tokių, kurie rašo “vien sau”, o to neturėtų būti, nes kiekvieno žmogaus kūryba yra unikali, širdimi išnešiota.

Auklėjo Šilalės davatkos

Stiprius dvasinius prioritetus turinti moteris išėjo nelengvą gyvenimo mokyklą. “Mane - pasakysiu labai grubiai - išauklėjo Šilalės davatkos, jos dėjo pagrindą, o paskui buvo tiktai tobulinimas. Tėvo vaikystėje neturėjau, nes jis 12 metų praleido kalėjime, paskui gyveno tremty. Mama su tėveliu jau buvo išsiskyrę, bet kai jį nuteisė kalėti, ji labai išgyveno. O paskui mirė mano sesuo, kurią labai mylėjo. Aš, kaip du vandens lašai panaši į tėvą, jai buvau tarsi gyvas priekaištas. Mama po patirtų nelaimių tarsi manęs nematė, ir auklėjo mane kaimynai”,- skaudžius vaikystės faktus prisiminė moteris.

Šilalėje ta gyvenamoji teritorija, kurioje bėgo Dalijos vaikystė, vadinosi Zabielija. Tai buvo tarsi mažytis anų pokario laikų Lietuvos modelis: buvusioj špitolėj - kareivinės, vienuolių name įsikūrė karininkų žmonos, čia pat - kapinės, klebonija, už kelių žingsnių - liaudies gynėjų būstinė, šalia - bažnyčia. Toj Zabielijoj gyvenimas virte virė, įsukdamas ir suaugusius, ir vaikus. “Arčiausiai manęs - palikto likimo valiai vaiko - buvo davatkos. Su jomis bendravau, ėjau į mišką uogauti ar kankorėžių vasaros kurui parsinešti. Jos mokėjo klausyti. Tiesiog, kaip rašau savo atsiminimuose, tuo metu mane mokė gyvenimas, ne žodžiai. Žodžiai atėjo paskui”.

Anot moters, vėliau ji gyvenime sutiko nuoširdžių žmonių, kuriais galėjo pasikliauti. Ypač brangino poeto, kilusio kaip ir Vytautas Mačernis - iš Šarnelės,- Leono Brazdeikio draugystę. “Jis mane įvedė į meno pasaulį, pareguliavo chaotišką knygų skaitymą. Tokį žmogų sutikti gyvenime buvo labai didelė laimė”,- sakė Dalija.

Savo namus kuria pati

Kartenoje Dalija Kiliesienė gyvena jau tristešimt ketverius metus, tačiau vis dar suabejoja, ar savo kaime yra sava. “Pasakysiu taip labai paprastai,- atviravo Dalija,- aš esu netikinti, neinu į bažnyčią. Bet kai paprasti žmonės atkakliai tvirtina, kad į dangų aš vis tiek pakliūsiu - man rodosi, kad tie žodžiai viską pasako”.

Visus tuos metus miestelyje dirbusi gydytoja, Dalija sakė, jog išsipildė jos jaunystės svajonė gyventi kaime, kuriame būtų upė, miškas, namai. Paklausta, kokius susikūrė namus, kuriuose nėra vyriškų rankų, Dalija sakė, jog nėra tokių darbų, kurių nemokėtų daryti. Pati įsirengė vonią, tualeto patalpą, šiems metams liko virtuvė, ateičiai - antras aukštas ir rūsys, kuris, anot pačios, neįsileidžia svetimo žmogaus. “Bet namai yra ne materialūs,- tikino moteris. -Turiu susikūrusi tokius namus, kad einu per kaimą ir šypsausi, taip gera į juos grįžti”.

Iš šitų namų į platų gyvenimo kelią išėjo trys Dalijos dukros: Montana, Betina ir Alina. Moteris sakėsi, jog jos mergaitės (dvi iš jų jau pačios savo atžalas augina) - nuostabiausi vaikai. Garliavoje gyvenanti Montana gražiai neria vąšeliu, yra liaudies menininkė, dalyvauja parodose. Dviejų vaikų mama dar spėjanti dainuoti ne viename chore. Betina universitete baigė rusų filologiją ir tik neseniai, paauginusi keturis vaikus, pradėjo dirbti pagal specialybę. Alinos namai - Strasbūras ir Briuselis. Ji - prancūzų kalbos specialistė, tobulinusis stažuotėse Paryžiaus Sorbonos universitete, dirba vertėja Europarlamente. “Noriu paneigti tendencingą nuomonę, jog kaimo mokyklos neišmoko vaikų,- sakė Dalija. -Mano mergaitės baigė Kartenos vidurinę mokyklą, ir pačius šilčiausius žodžius galiu pasakyti apie čia dirbančius mokytojus.”

Kiekvieną vasarą Dalijos Kiliesienės namų erdvė prisipildo išdykėliško anūkų šurmulio. Vakarui atėjus, nurimsta namai, ir ji palinksta prie balto popieriaus lapo...


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas