|
|
|
Erlėnuose – akmenuotos žemės ir gausios karvių bandos
Kažkada nyki ir akmenuota Erlėnų kaimo žemė nebuvo patraukli kurtis stambiems ūkininkams. O šiandien yra atvirkščiai – atokioje ir žemdirbystei nepatrauklioje Imbarės seniūnijoje susitelkę daugiausia galvijų augintojų visame Kretingos rajone: vien Erlėnų kaime per 900 galvijų augina 10 stambių ir vidutinių ūkininkų.
Prieškariu vadino „silkininkais“ Erlėnų kaimas – vienas labiausiai į šiaurę nutolusių Kretingos rajono kaimų. Jis ribojasi su Skuodo rajono Šauklių kaimu, Salantų miestu, Juodupėnų bei Laivių kaimais. Erlėnai sovietmečiu buvo „Alkos“ kolūkio, kuriam priklausė ir Juodupėnai, centras. Kolūkiui vadovavo ilgametis pirmininkas, dabar jau 74-erių sulaukęs Steponas Žilys. O prieš 7 metus erlėniškiai vėlgi susibūrė į savo kaimo bendruomenę „Erlėnai“, kuriai vadovauja Vytautas Vaičiulis. „Mūsų kaimas neturi nieko ypatingo, kas jį išskirtų iš kitų kaimų. Prieškariu garsėjome tik iš blogosios pusės: žmonės buvo „biedni“, išpirkdavo visas Salantų žydų silkes, dėl to juos ir vadindavo „silkininkais“. Nuo seno čia - blogos žemės: akmenys, pelkės ir kadagynai. Kaimynystėje yra garsus visoje Lietuvoje Šauklių riedulynas bei kadagynas“, - vienas kitą papildydami pasakojo erlėniškiai V.Vaičiulis, Aldona Sakalauskienė ir Genovaitė Dirvanskienė.
Šiandien Erlėnų kaime ir Dvaralyje gyvena per 500 žmonių, priskaičiuojant ir emigrantus. „Į užsienį išvykę beveik iš kiekvienų namų, išskyrus pensininkų šeimas. Kaime yra apie dešimt visiškai ištuštėjusių trobų, - jauni nebenori sugrįžti, o pirkėjų neatsiranda“, - tvirtino G.Dirvanskienė.
„O ką gi čia veikti? Darbo – jokio“, - pritarė V.Vaičiulis ir pridūrė, jog kaime yra tik viena bendrovė - paminklų dirbtuvės „Varta“, įkurtos Viktoro Budrio ir veikiančios jau kone du dešimtmečius. Žmonės apsiperka dviejuose prekybos kioskuose: vienas jų priklauso Steponui Žiliui, kitas – Gitanai Toliušienei. Galvijų skaičiumi pranoksta sovietmetį Žemę ir gyvulius mylintys erlėniškiai neišsibėgiojo, dažnas įleido gilias šaknis kaime ir atgaivino stiprias ūkininkavimo tradicijas.
Erlėnuose yra per 10 ūkininkų, kurie laiko nuo 20-30 ligi 300 galvijų. Stambiausi kaimo ūkininkai, išgarsėję visoje šalyje – Romualda ir Romualdas Karazinai. Jų ūkyje mykia apie 300 galvijų. V.Vaičiulio žodžiais, iš Vokietijos parsigabenę tam tikros veislės galvijus ir tinkamai sudarę pašarų racioną, jie pasiekė išmilžio rekordą – per parą po 60 litrų pieno iš vienos karvės. Kaimo ūkininkai - Marius Eglynas, Gražina ir Jonas Stanevičiai, Loreta Razmuvienė - laiko nuo 80 iki 150 karvių. Vilija ir Robertas Ragainiai, Serepina ir Juozas Preibiai, Oktavina ir Justinas Simonavičiai, Stasė ir Vytautas Pociai augina po 30-40 galvijų. „Įdomiausia yra tai, kad susumavus visų mūsų ūkininkų galvijus, susidaro apie 900 galvijų banda, - o tai yra daugiau, negu sovietmečiu jų buvo laikoma visame Erlėnų ūkyje, - akcentavo V.Vaičiulis. - Ir aptarnaujančio personalo dabar gerokai sumažėję: Karazinai dviese apeina savo ūkį, o sovietmečiu fermose dirbo 15 žmonių“. Kaime, anot A.Sakalauskienės, beliko vos vienas kitas „bobelis“. „Nežinote, ką reiškia šis žodis? – klausė ji ir paaiškino, kad nuo seno taip buvo vadinami žmonės, kurie laiko po 2-3 karves. – Pas mus dabar - arba stambūs ūkininkai, arba išvis gyvulių atsikratę žmonės“. Įsikūrė bendruomenės namus Kaimo žmones pašnekovai vadino apsnūdusiais, abejingais renginiams. Buvę kultūros namai - privatizuoti ir galop nuardyti. Šiandien kultūrinis kaimo gyvenimas koncentruojasi buvusiame vaikų darželyje. Čia veikia biblioteka, medicinos punktas ir bendruomenės namai.
„Vytautas - mūsų kaimo šviesulys ir autoritetas. Jis rengė projektus įkurti bendruomenės namus, kvietė žmones į talkas. Vyrai patys tinkavo, dažė, klojo grindis“, - pirmininko veiklumu džiaugėsi A.Sakalauskienė bei G.Dirvanskienė. O pirmininkas negailėjo gerų žodžių apie G. Dirvanskienę: „Ji yra mūsų kaimo „kultūros ministerė“, kuri ne tik surengia šventes, bet dar ir per kiemus eina sukviesdama žmones“. Dabar į šventes bei vakarones susirenka po 40-50 erlėniškių, ir tai yra aktyvaus kaimo branduolio nuopelnas. Bendruomenės namuose žmonės gali švęsti ir jubiliejus bei kitas asmenines šventes. Bendruomenės namus išlaiko patys žmonės, pervesdami 2 proc. savo pajamų mokestį. Erlėnų kaimas apšviestas, ir kažkokių ypatingų bėdų, pašnekovai tvirtino, čia nesą. Kaimą supo erlos Erlėniškiai sakė turį savo fotografą bei kino operatorių – Vytautą Dirvanskį, autoparko vairuotoją, kuris fotografuoja bei suka filmus iš bendruomenės gyvenimo. O Gitana Toliušienė ir Aurelija Zubienė yra bendruomenės „gaspadinės“: jos, anot G.Dirvanskienės, ne tik eina po vestuves, bet ir suruošia stalus kaimo šventėms. O kalvių kalviu vadinamas Algimantas Jonutis kausto visos apylinkės arklius. Per Užgavėnes pasikinkęs arklį ir išpuošęs jį senoviniais pakinktais, savo brička jis išjuda pasivėžinti po kaimą. Kaimo bibliotekoje po pamokų šurmuliuoja geltonuoju autobusu iš Salantų gimnazijos sugrįžę vaikai. Jie sėda prie kompiuterių, varto knygas bei žurnalus. Bibliotekininkė Aldona Beržanskienė su jais rengia progines programas, popietes. Iš aktyviausių knygos mylėtojų A.Beržanskienė išskyrė garbaus amžiaus Veroniką Vaičienę, kuri kas savaitę perskaito krūvą knygų. Knygas mėgsta ir senos erlėniškės Serepina Preibienė ir Petrė Budrienė, o iš jaunųjų skaitytojų – Viktorija Rudytė, Irma Preibytė, Julius Čižauskas. Pati A.Beržanskienė yra sudariusi Erlėnų kaimo metraštį. Jame atsispindi ir kaimo geografija bei senovė. Metraštyje teigiama, kad senovėje aplink kaimą buvusios pelkėtos lygumos, žemaičių erlomis vadinamos, o viduryje jų - sala. Ežerai ir pelkės užako, durpių sluoksniuose aptinkama įvairių augalų, kiaukutų, žuvų liekanų. Sala, nuslūgus pelkėms, tapo Alkos kalnu, kur po ąžuolu buvusi pagonių šventykla. Greta įsikūrė Erlėnų kaimas, per kurį teka Erlos upelis.
|
|
