Pajūrio naujienos
Help
2017 Spalis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną13°C debesuotumas 6 %
Naktį5°C debesuotumas 31 %
Apklausa

Ar pritariate, kad vaikai mokyklą pradėtų lankyti nuo 6-erių metų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Salantų klebonas Petras Smilgys, šventindamas akmeninį kryžių, linkėjo, kad Dievo palaima lydėtų visus, kurie tik į šį pakels akis.

Nuo šiol salantiškius ir atvykėlius pasitiks akmeninis 6 metrų aukščio kryžius, pastatytas prie sankryžos, kur susikerta Salantai-Plateliai ir Skuodas-Plungė keliai. Šį sekmadienį per garsiuosius Porciunkulės atlaidus atidengtas ir klebono Petro Smilgio pašventintas kryžius tapo vienu svarbiausiu šventės akcentu.

„Išsipildė daugiau kaip 20 metų brandinta mano svajonė“,- per kryžiaus atidengimo ir pašventinimo iškilmes sakė darbo autorius salantiškis Kazimieras Daukša.

„Lietuviai visada gerbė ir mylėjo kryžių. Tai – ne kančios, bet meilės simbolis. Tikiu, kad Dievas globos tuos, kurie važiuodami pro šalį bent pakels akis į kryžių“,- šventindamas kryžių sakė Salantų klebonas P.Smilgys.

Kryžius – iš lietuviško akmens

K.Daukša pasakojo kryžiui pasirinkęs lietuvišką akmenį, kurį prieš tris mėnesius aptiko netoli Alkos kalno. Per melioracijos darbus į žemės paviršių iškeltas plokščios formos pailgas akmuo buvo kaip tik toks, kokio ir dairėsi meistras savo idėjai įgyvendinti.

Vos parsigabenęs šį akmenį, individualios akmens apdirbimo įmonės savininkas K.Daukša kasdien po darbo dar 2-3 valandoms užsibūdavo dirbtuvėse – kad apie 5 tonas sveriantį kryžių suspėtų pagaminti iki Porciunkulės atlaidų. Vyras pasidžiaugė sulaukęs ir savo darbuotojų, bičiulių pagalbos, jis ypač dėkingas Virginijui Daržinskui ir mosėdiškiui kalviui Audriui Kasparui, kuris sutiko dovanai nukalti Nukryžiuotąjį.

„Idėja pastatyti kryžių užgimė tada, kai dar dirbau pas Vilių Orvidą. Jis mėgo kryžius – nors iš pažiūros jie atrodo paprasti, tačiau pagaminti meistriškai. Tuomet ir pagalvodavau, jog norėčiau ir pats padaryti kryžių Salantams, tačiau man dar stigo patirties. Norėjosi šį kryžių skirti ne vienam žmogui ar sodybai papuošti, bet visiems“,- kalbėjo K.Daukša.

Skambant orkestro maršui ir šiemet tradicinė Porciunkulės atlaidų eisena kvietė žmones į šventės iškilmes.

Jis užsiminė, kad kryžius prie gana judrios sankryžos kartu bus ir ženklas eismo nelaimių aukoms atminti. „Šioje sankryžoje yra daug žuvusiųjų. Tarp jų – ir mano draugas, bendraklasis“,- sakė K.Daukša.

Dūzgė audimo staklės

Po Porciunkulės atlaidų Salantų širdyje – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje – parapijiečiai pasklido po šventiškai papuoštą miesto centrą. Čia jau laukė tradicinė tautodailės ir amatų mugė: ant prekystalių rikiavosi meno dirbiniai – paveikslai, papuošalai, išdailinti keramikos ir medžio darbai, gardėsiai ir vaistažolės. Sau mielo daikto besidairiusius pirkėjus linksmino folkloro ansambliai ir kapelos.

Prie lininių rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių, rūbų stendo praeivių dėmesį traukė audimo staklės, kurios ir šiandien dūzgia salantiškės audėjos Reginos Jablonskienės namuose. Lygiai prieš metus, per Porciunkulės šventę, tas pačias audimo stakles išvydusi salantiškė Ingrida Šilgalytė neatsispyrė pagundai ir pati išmokti šio amato.

„Pamaniau, mūsų močiutės sugebėjo, tai kodėl gi aš negaliu išmokti“,- sakė šešiolikmetė, jau galinti pasidžiaugti ir savo audiniais.

Pirko ir pyragus, ir medžio darbus

„Važiuojant į mugę pusiaukelėje reikėjo grįžti pasiimti pamirštų daiktų, tai maniau, kad nesiseks prekyba. Bet prietarais nereikia tikėti – viską išgraibstė. Skubu drožti, kad būtų ką žmonėms parodyti“,- rodydama naują gėlių žiedais papuoštą vazą ant sienos, pasakojo medžio drožėja Veronika Sendrauskaitė.

V.Sendrauskaitė su savo anūkais džiaugėsi, kad pasisekimo sulaukė ir laikikliai servetėlėms, kuriuos jie pagamino suklijavę medinius pagaliukus nuo ledų. „Ir nešiukšliname, ir gražiai atrodo. Va, iš dvidešimties vienas laikiklis beliko“,- sakė jie.

Čia pat išbandyti puodžiaus kėdę susirinkusiuosius ragino keramikas Jonas Grunda iš Palangos. „Kai įcentruoju molį, toliau formuoti lipdinį nėra taip jau sunku. Svarbiausia turėti kantrybės“,- tikino J.Grunda, kuris žmones žiesti puodus per miestų šventes moko trejus metus.

Tačiau bene populiariausia mugės prekė – tai garsusis Salantų pyragas, kurį kepa Rūtos Šiaulienės įmonė. „Turime 24 sveikus kepalus ir dar 90 „puselių“. Vienas Salantų pyragas sveria 1,8 kg“,- paklaustos, ar daug Salantų pyrago miesto šventei prikepė, sakė kepinius pardavinėjusios Laima Tamolytė ir Agnė Šiaulytė. Nuo jų prekystalio „tirpo“ ir kiti konditerijos gaminiai: įvairių skonių pynės, pyragai, sausainiai, spurgos.

Koncertuose – daugybė žiūrovų

Vakarop salantiškiai ir miesto svečiai rinkosi į miesto stadioną, kur visi buvo įtraukti į linijinių šokių šėlsmą. Vėliau žiūrovus linksmino Salantų kultūros centro kapela, Česlovas Gabalis, grupės „Studija“ ir „Tabasco“, po kurių koncerto dangų nušvietė šventiniai fejerverkai.

Salantų kultūros centro direktorė Stasė Preibienė, dirigavusi penkioliktą kartą įvykusiai miesto šventei, pasidžiaugė, kad renginiai pritraukė daug žmonių. „Viskas vyko sklandžiai, tai, ką planavome, pavyko. O dabar – atsikvėpsime ir pradėsime planuoti jau kitų metų šventę“,- vakar sakė S.Preibienė.

Kretingos rajono meras Juozas Mažeika pasveikino ir padėkas įteikė kryžiaus autoriui Kazimierui Daukšai, bendruomenės pirmininkui Vaidučiui Butkui, Raimondui Preibiui – už pagalbą organizuojant renginius.

Padėkos - gražiausiųjų sodybų šeimininkams

Tradiciškai per miesto šventę buvo pagerbti gražiausiųjų sodybų puoselėtojai. Šiemet jais tapo Aldona ir Arvydas Venslauskai, Irena ir Antanas Baltriukai, Danguolė ir Justinas Bertašiai, Stanislava Jonutienė, Irena Martinkutė ir Saulius Kuprys, Irena Teresė ir Edmundas Jonas Juškos, Stanislava ir Stanislovas Venclauskai, Aušra Maksvytienė, Zita Milinskaitė ir Stanislava Bončkienė, Danutė ir Gerardas Vaniuchinai, Rima ir Antanas Valinskai, Valė ir Algis Vaičiai, Ona ir Bonaventuras Gikarai, Banga ir Gintaras Burbos, Aušra ir Arvydas Ramaškos, Sofija ir Simonas Pučkoriai, Emilija Venckienė, Andžela ir Arūnas Bertašiai, Rūta ir Vilius Šiauliai, Reda ir Vilmantas Bačiai, Diana ir Darius Šapalai, Ina ir Romanas Šapalai, Regina ir Steponas Radeckiai, Aldona ir Vytautas Griciai, Aurelija ir Vygantas Palileikos, Irena ir Pranas Vaškiai, Regina ir Justinas Latakai, Salantų pirminės sveikatos priežiūros centras bei daugiaubučiai – Jaunimo g. Nr. 7 ir Dariaus ir Girėno g. Nr. 36.

Ką Salantams reiškia Porciunkulės atlaidai?

Feliksas Grabys:

- Tai – Salantų pagrindiniai atlaidai. Tikima, kad per juos atlikus išpažintį, pelnomi visuotiniai atlaidai. Na, o kartu tai yra didelė proga žmonėms susitikti, pabendrauti, suvažiuoja giminės iš visų pašalių. Jau Smetonos laikais būdavo rengiamos gegužinės „su trūbais“. Bet anksčiau tiek pramogų nebuvo kaip dabar. O nuo tada, kai Salantai šventė 440 metų jubiliejų, kartu su atlaidais pradėta rengti ir miesto šventė, kurią žmonės labai pamėgo.

Stanislava Ilginienė:

- Nors gyvenu Klaipėdoje, tačiau per Porciunkulės atlaidus būtinai atvažiuoju į savo tėviškę – Salantus. Iš vaikystės atsimenu, kaip seniau per atlaidus iškilminga eisena, nešina šventomis vėliavomis ir mušant būgnams, apeidavo tris ratus aplink bažnyčią. Vaikams rūpėdavo ir cukriniai saldainiai, kurių būdavo prie bažnyčios. Tai tokia religinė šventė, kai pagyvėja visas miestas. O kartu ši šventė – ir giminės susitikimas.

Vytautas Čepulis:

- Tai – pati svarbiausia šventė ne tik Salantams, bet ir visam regionui. Žinote, per atlaidus reikia nuplauti, išmesti negeras mintis, bet jos, kaip tyčia, nusėda „ant inkstų“. Kitą dieną salantiškiai neis į darbą, o mineralinis vanduo visur bus išpirktas. O jei rimtai, ši šventė – gera proga atsipūsti prieš laukiančią rugiapjūtę ir kitus rudens darbus. Todėl žmonės jau prieš mėnesį ruošiasi Porciunkulei – švarina savo sodybas, kad tik jos būtų išrinktos pačiomis gražiausiomis.

Šarūnė Kelpšaitė (kairėje) ir Danguolė Narvilaitė:

- Gyvename centre, tai jau nuo ankstyvo ryto jautėsi šventinis šurmulys, mugės triukšmautojai. Miestas pilnas žmonių, visi – pakilios nuotaikos, draugiški, juntama, kokia vieninga mūsų bendruomenė. Salantiškiai žino, kad kasmet rugpjūčio pirmąjį sekmadienį bus Porciunkulė, todėl kitų planų ir neturi. Ir mes labai laukėme šventės, koncertų – per juos ne tik susitinki su draugais, bet ir susipažįsti su žmonėmis, atvažiavusiais iš kitur. Norėtųsi dar daugiau pramogų jaunimui – gal estafečių, sportinių rungčių.

Faktai

Porciunkulės atlaidai pavadinti vieno Italijos nedidelio miesto vardu. Ten 1209 metais šv. Pranciškus Asyžietis atstatė koplyčią, statytą dar pirmojo krikščionybės tūkstantmečio pabaigoje, ir įsteigė pirmąjį Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną.

Porciunkulės koplyčia tapo svarbiu pranciškonų dvasiniu centru. Vėliau toje pat vietoje buvo pastatyta didelė Marijos Angelų karalienės bazilika, kuri tiesiog apgaubė mažą koplyčią.

Porciunkulės atlaidų tradicija atkeliavo iš 1216 metų, kai šv. Pranciškus iš popiežiaus išprašė suteikti Porciunkulės koplytėlei visuotinius atlaidus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas