Gyvenimas kaime, kur šukės laimę neša

„Iš didmiesčių atvažiavę svečiai sako: koks čia kaimas - sodybos gražiausios, gatvės asfaltuotos - gyvenate lyg mieste. O aš sakau, kad gyvenu laimingame kaime, kur šukės laimę neša, - nuotaikingai apie Šukę, įsikūrusią miškų apsuptyje, tarp Kretingos, Darbėnų ir Kūlupėnų, kalbėjo ilgametė jo gyventoja, seniūnaitė Violeta Ruikienė. - Tik bažnyčios mums ir tetrūksta“, - pridūrė ji.

Rašo raštus dėl kaimo gerovės

Iš kur kilęs toks kaimo pavadinimas, šukiškiai sakė nežinantys nė patys - pro jų kaimą prateka upelis, Šukupiu vadinamas. Gal nuo jo pavadino ir kaimą, - svarstė žmonės. Kaimas esantis pelkėtoje dauboje, kuri nuo saulės spindi lyg šukė, - samprotavo kiti.

Šukės kaimas nuo Kretingos nutolęs 7 km, nuo Darbėnų – 8 km.

Iš baudžiavos laikų Šukėje išlikęs vadinamasis Čyžo dvaras, - sovietmečiu kultūrnamiu paverstas. Po privatizacijos jame šeimininkauja Vytautas ir Regina Pazdrazdžiai.

Sovietmečiu Šukė buvo Kašučių kolūkio centras. Vienam pirmųjų jo vadovų – Donatui Rangai - nusprendus, ūkio centras ir gyvenvietė aplink jį buvo įkurdinta Šukėje, o ne vaizdingoje vietoje - prie Kašučių ežero, kalbėjo šukiškiai.

Dabar jie sakė nebeturį priėjimo ne tik prie šeimininkų susigrąžinto Kašučių ežero, bet ir prie savo kaimo tvenkinio – šis esąs išnuomotas verslininkui Juozui Motijauskui. „Sykį jau rašėme raštą rajono merui, kad tvenkinį išsinuomojo, bet jo neprižiūri: nebeturime nei kur maudytis, nei pažvejoti. Dabar vėl renkame parašus, kad įpareigotų J.Motijauską sutvarkyti tvenkinio prieigas“, - kalbėjo V.Ruikienė.

Dar vieną raštą, ji teigė, šukiškiai pakartotinai rašysią dėl 7 km kelio atkarpos nuo Kretingos – Kūlupėnų plento, per Voveraičius, išasfaltavimo: „Prieš 3 metus jau rašėme Susisiekimo ministerijai, darbų terminą vis nukeldavo. Dabar teks iš naujo šį reikalą pajudinti“.

Šį pavasarį šukiškiai įsivardijo savo kaimo gatves – jų turi aštuonias: Kubiliškės, Donato Rangos, Liepų, Vingio, Saulėtekio, Saulėlydžio, Užupio ir Kretingos.

Kaimas turtingas ūkininkais

Šukės bibliotekos vedėja Ona Turauskienė suskaičiavo, kad Šukėje bei aplinkiniuose Vaineikių ir Kašučių kaimuose gyvena 570 žmonių, pačioje Šukėje – apie 300.

Šukiškės Danutė Anusaitė (kairėje) ir Ona Turauskienė pasidžiaugė, kad jų kaimas – gana turtingas: apylinkėse ūkininkauja per 10 šeimų, labai skurdžiai gyvenančių irgi nėra.

„Tačiau realūs skaičiai – mažesni, nes daug - išvykusių į užsienį, bet jie tebėra neišsiregistravę. Jaunimas masiškai - apie 40 asmenų - išvažiavo uždarbiauti. Beveik vienos moterys ir belikę. Štai V.Ruikienės visi trys namiškiai – vyras ir du sūnūs – išvažiavę. Anksčiau, jei ūkyje reikėdavo talkos, tuoj 50 kaimo vyrų susirinkdavo. Dabar talkininkų tenka iš giminių ieškotis“, - kalbėjo O.Turauskienė, jaunųjų Šukės ūkininkų Ramūno ir Artūro motina, bei buvusio stambaus ūkininko, dabar – rajono Tarybos nario - Povilo Turauskio žmona.

Turtingas mūsų kaimas, kalbėjo žmonės, - tie, kurie pasiliko ir įleido šaknis Šukėje, gyvena gerai. Pašnekovės suskaičiavo, jog jų kaime ir aplinkui – per 10 ūkininkų šeimų: be Turauskių – Bronius, Dainius ir Jūratė Miliai, Genutė ir Stasys Lomsargiai, Vilija ir Albertas Martinkai, Stasys ir Rimantas Paulikai, Zina ir Justinas Riniai, Adelė ir Virgis Kontrimai, Kašučiuose – Giedrė ir Gintaras Žiliai, Vaineikiuose – Alina ir Juozas Butkai.

Savo namų ūkiuose žmonės gyvulių beveik nebelaiko. „Tokia Lietuvos kaimo politika. Bet jei mano jaunystėje kas nors būtų pasakęs, kad ateis toks laikas, kai kaimiečiai nebelaikys gyvulių, būčiau galėjusi lažintis iš milijono, jog taip nebus“, - tvirtino Danutė Anusaitė.

Šukėje - daugybė dainininkų

„Mūsų kaimas – ramus, dar galima ir spynoj raktus palikti. Neturime nei vagių, nei pijokų. Užkietėję mėlynanosiai jau išmirė, užsiliko vos vienas kitas. Anądien žiūriu - Povilas Turauskis tempia nuo kelio vieną „pavargėlį“, mat buvo užstojęs kelią jo traktoriui“, - juokėsi D.Anusaitė. Savo kaime turį ir du čia apsigyvenusius policininkus – Tomą ir Mindaugą.

Kaimo žmonės - tvarkingi: kokia gėda, jei kuris pavasarį nesusitvarko savo sodybos. Bendruomenės šukiškiai neįsikūrė, nes, V.Ruikienės žodžiais, niekas nenori imtis jai vadovauti.

Užtat žmonės čia mėgstantys saviveiklą: yra tokių, kurie folkloro ansamblį lanko kelis dešimtmečius - nuo sovietinių laikų. Veikia kaimo kapela, vaikų instrumentinis ansamblis. „Mūsų vadovas Alvydas Vozgirdas moka muzikai „užvesti“ ne tik vaikus, bet ir garbaus amžiaus moteris. Seserys Raimonda Daugintienė ir Danutė Ruikienė – savamokslės muzikantės: viena kapeloj groja kontrabosu, kita muša būgnus“, - džiaugėsi V.Ruikienė.

Folkloro žinovė – Regina Motužienė. Tačiau didžiausios Šukės žvaigždės – 81-erių Kazimiera Martinkienė ir 67-erių Liuda Paulienė: scenoje jos viena kitą papildo, dainuodamos senovines ir savo kūrybos dainas, pasakodamos šmaikščias istorijas bei nutikimus.

Šukės saviveiklininkai dalyvauja Respublikinėse dainų šventėse, yra nuolatiniai rajono folkloro švenčių dalyviai. Moterys ketina dalyvauti ir savaitgalį Kretingoje vyksiančioje romansų popietėje.

Iš Šukės apylinkių – Vaišvilo dvaro prie Kašučių ežero - į profesionalias muzikos erdves iškilo garsus dainininkas Kostas Šilgalis.

Pavasario šėlsmas vienkiemyje

Patogioje geografinėje padėtyje esančioje Šukėje veikia dvi įmonės - Dainiaus Miliaus gintaro apdirbimo bei Juliaus Kalniaus medienos apdirbimo, kuriose įsidarbinę keliasdešimt aplinkinių kaimų žmonių.

Vienkiemyje su šimtamete troba visą gyvenimą pragyveno buvęs eigulys Alfonsas Venckus su žmona Stase.

Kaimo pašonėje – Vaineikių girininkijos kontora, kurios teritoriją puoselėja girininkas Skirmantas Maštaras. Girininkijos miškuose vyksta medžioklė. „Einam į uogas, į grybus. Bet klaipėdiečiai jau baigia nusiaubti mūsų miškus, grybingas vietas“, - vis pajuokaudama kalbėjo D.Anusaitė.

Senovinėje eigulio sodyboje, kuri, kaip rodo dokumentai, statyta dar 1901 m., jau kelis dešimtmečius gyvena Stasė ir Alfonsas Venckai.

Pavasaris ten dabar prasiskleidęs visu grožiu: geltona jūra laukymę užliejusios pienės ir basakojė į ją įbridusi Stasė. Netoliese stypinėja žmonių nesibaidantis gandras, po pavasarinius žiedus iš 12 avilių pasklidusios turtą į juos vėl krauna Alfonso numylėtos bitės. Anot šeimininkės, dabar gegutė vis skaičiuoja metus ir kasmet vis meluoja, vakarais – lakštingalos trelių skambesys varo iš proto, akį veria kregždžių nardymai pažeme.

„Čia tyku, ramu, šioje sodyboje gyvenu nuo vaikystės. Nenorėčiau į miestą, uždusčiau be erdvės. Kiekvienas medis apeitas: 40 metų buvau Vaineikių miškų eiguliu, - kalbėjo 79-erių A.Venckus. – O vaikai – turim tris sūnus – nenori čia gyventi. Tik pavasaroti. Žinot, miesto žmogui – savas gyvenimas“.

Žemės aplink S.ir A. Venckų sodybą – 52 arai, sutuoktiniai „dėl savęs“ dar laiko karvę bei vištų.

Kai buvę jaunesni, mėgdavę pabendrauti su kaimo našlėmis – eidavę pavakaroti vieni pas kitus, dabar gi tik majų besirenka giedoti ant maro kapelių.

• Rašyti komentarą (9)