Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Savanorės teiks viltį ir mokys susitaikyti su mirtimi

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2009-11-24

Grupė Šv.Pranciškaus onkologijos centro savanorių išvyko į vieną iš Makmilano vėžio pagalbos organizacijos centrų Plimuto mieste, Anglijoje. Šis centras suorganizavo mokymus mūsų savanorėms, kurios dirbs būsimame onkologijos centre Klaipėdoje.

Suserga visa šeima

Kaip teigė Šv.Pranciškaus onkologijos centro vadovė kretingiškė Aldona Kerpytė, savanorės – pačios buvusios onkologinės ligonės - mokysis teikti dvasinę pagalbą žmonėms, išėjusiems iš ligoninių, bei jų šeimoms.

„Dvasinė pagalba onkologiniams ligoniams šiandien Lietuvoje – dar neužpildyta niša. Todėl atsiranda vis daugiau „savęs kūrimo“ grupių bei žiniuonių, kurie siūlosi padėti. Žmogus griebiasi šiaudo: jam sunku suprasti, kas teisinga, kas – ne, ir patikliai išleidžia begales pinigų. Tačiau iš patirties žinome: paskutiniu momentu jis dažniausiai ateina į mūsų grupę ir prašo padėti išsivaduoti nuo savo baimių. Ir mes norime kvalifikuotai suteikti tą pagalbą“, - apie savanorystės būtinybę kalbėjo A.Kerpytė.

Užsienio šalių pa-tirtis parodo, kad centrai, kuriuose dirba savanoriai, yra labai efektyvūs. Kai žmogus suserga vėžiu, serga ne vien jis, bet ir visa šeima.

„Ir į mūsų grupelę ateina ne vien ligoniai, bet ir jų artimieji. Kretingoje užgimusi onkologinių ligonių grupelė jau neapsiriboja pajūrio regionu, - pas mus atvyksta žmonės ir iš Kauno, Akmenės, Šilutės, Mažeikių. Būsimame Šv.Pranciškaus onkologijos centre bus įkurti ir nakvynės namai, kad iš toliau atvykę žmonės galėtų apsistoti nakčiai. Dažnai sergantis žmogus nė neišdrįsta savo bėda apkrauti artimųjų, o čia savo nerimu jis galės pasidalinti su kitais to paties likimo broliais bei seserimis“, - teigė savanorė.

Ligonis – pelno objektas

Savanorės teiks nemokamą pagalbą, jos neatstovaus jokioms farmacinėms kompanijoms, nereklamuos vaistų. „Medicininis gydymas yra būtinas, tačiau mes neturime kompetencijos kalbėti apie tai ir tuo neužsiimsime“, - tvirtino pašnekovė. Tačiau ji mano, kad šiandieninė medicinos sistema Lietuvoje yra ydinga.

„Visa mūsų visuomenė – vartotojiška, ligoniai taip pat tampa pelno objektu farmacijos bendrovėms. Farmacininkai ne vien siūlo naujos kartos vaistus, kurių efektyvumas nėra toks ryškus, o kaina - šimteriopai didesnė, bet ir bendradarbiauja su gydytojais ir pacientų organizacijomis, ir dažnai pagalba iš Ligonių kasų suteikiama tik vienetams ligonių“, - apie negeroves kalbėjo A.Kerpytė.

Austrijoje bei Švedijoje gydytojams ir farmacininkams draudžiama netgi bendrauti tarpusavyje, o apie vaistų naudą paciento sveikatai sprendžia nepriklausomi ekspertai. „Lietuvoje gi farmacijos bendrovės perka gydytojams koncertus, keliones, rengia prezentacijas. Čia ir yra dvasinė krizė, ir apie kokią Hipokrato priesaiką begalima kalbėti“, - svarstė A.Kerpytė.

Anot jos, vyrauja finansinis suinteresuotumas, kad būtų kuo daugiau nupirkta vaistų: tik prasidėjus vėžiui, siūlomi paprasti vaistai, o jau įsigalėjus ligai - efektyvūs. Taip pinigai išleidžiami vėjais, o ligoniui pagalba pavėluota. Geras gydytojas norėtų padėti ligoniui, bet jis taip pat yra įspraustas į tam tikras metodikas.

Mirtis – užgyjanti žaizda

Išgirdęs diagnozę vėžys, žmogus labai išsigąsta: ji jam asocijuojasi su greita mirtimi. Ir nors dabar sukurti efektyvūs vaistai, ir vėžys gali būti išgydomas, tačiau tai, kas vyksta žmogaus širdyje, nėra taip lengvai išgydoma. Ligoninėse dirba psichologai, bet jie nėra pajėgūs kvalifikuotą pagalbą suteikti visiems.

Tarptautiniai tyrimai, A.Kerpytės teigimu, parodė, kad tik vienas ligonis iš dešimties nenori žinoti tiesos apie savo ligą. Tačiau dar vis pasitaiko, kad artimieji, neva, norėdami apsaugoti ligonį, ligą nuo jo stengiasi nuslėpti.

„Onkologijos centras nebus ta vieta, kuri daro stebuklus, - stebuklus daro tik Dievas. Svarbu susitaikyti su Dievu, kad žmogus nemirtų vienišas ir baimėje. Svarbu pačiam ligoniui negyventi saviapgaulėje, ir artimieji jo išėjimą turi priimti kaip neišvengiamybę, - kalbėjo A.Kerpytė. – Kol kas mūsų visuomenė stengiasi nuslėpti mirtį. Paradoksas: būdami mirtingi, pateikiame save lyg būtume nemirtingi. O iš tiesų, čia būdami mirtingi, anapus būsime nemirtingi“.

Artimiesiems nėra lengva atsisveikinti su išeinančiu žmogumi, ypač vaiku. Bet jeigu tėvai pykstasi su Dievu, jau – gerai, vadinasi, užsimezga santykis, kuris dažnai perauga į brandų tikėjimą. Neįmanoma nuimti skausmo ir kančios, bet žaizdos užgyja, subrandindamos patį žmogų.

Ir pačioms savanorėms nėra lengva dalintis ir atsisveikinti, tačiau jėgų jos semiasi iš buvimo su broliais pranciškonais, jų teikiamos tikėjimo stiprybės.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas