Į Karteną sugrįžta savo paslaptį atskleidę vargonai

Paslaptingąjį Kartenos vargonų kūrėjo Pauliaus Celės įrašą restauratorius Girėnas Povilionis (kairėje) atrado ant didžiojo vamzdžio. Šio atradimo džiaugsmu jis pasidalijo su Kretingos rajono paminklotvarkininku Algirdu Mulvinsku.

Lapkričio viduryje Kartenos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje vėl suskambės restauratorių atkurti senieji barokiniai vargonai, šiemet švęsiantys 235-ąjį gimtadienį. Vargonų istorijos tyrinėtojas ir restauratorius Girėnas Povilionis atskleidė sensacingą Kartenos vargonų paslaptį ir taip pasendino juos pusšimčiu metų.

Kartenos vargonus naujam gyvenimui prikėlė trijų meistrų komanda: be restauratoriaus G.Povilionio – intonuotojai Algis Stepanauskas iš Vilniaus vargonų paveldo centro ir Gintautas Pilypaitis iš Marijampolės. Darbai truko dvejus metus. Šio restauracijos projekto vertė – 115 tūkst. Lt, - iš jų 30 tūkst. Lt skyrė Kretingos rajono savivaldybė. Kiti pinigai – parapijiečių bei geradarių aukos.

Praėjusią savaitę 8 vyrų komanda į bažnyčios balkoną virvėmis įkėlė naujai pagamintas dumples bei vargonų „vidurius“, kuriuos restauratoriai buvo išsivežę į dirbtuves. Kartenos bažnyčioje bebuvo likęs tik senųjų vargonų karkasas.

Surado žinomo meistro vardą

Kaip teigė Kretingos rajono paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas, Kartenos bažnyčios vargonai yra vieni archaiškiausių ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Jų istorija yra gana paini: tyrinėtojai manė, kad jie buvo sukurti XIX a. pradžioje. Tačiau restauracija atvėrė ilgai saugotą šio unikalaus instrumento paslaptį – tai, kad jie sukurti 1774 m.

G.Povilionis, parašęs mokslinį darbą apie Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystę, buvo labai nustebintas, kai ant keturių iš daugiau kaip 50 – ies vargonų vamzdžių surado datą ir užrašą lotynų kalba „Me fecit Paulius Celle“. Šio Vilniaus meistro vardas G.Povilioniui buvo gerai žinomas, rašant disertaciją. Kartenos vargonai – vienintelis išlikęs P.Celės kūrinys, todėl šio fakto nustatymas turėjo svarbios reikšmės Lietuvos vargonų istorijai.

Užrašas atrastas po dviem – aliuminio ir bronzos – pudros sluoksniais. „Vargonų meistrai ant metalo vamzdžių tradiciškai įrėždavo savo vardą ir pavardę, datą bei vietą, kur instrumentas pagamintas, - pasakojo G.Povilionis. – Tačiau XIX a. pradžios nežinomas meistras, perdirbinėjęs vargonus, šį užrašą nutrynė. Tai jis padarė sąmoningai, stengdamasis nuslėpti tikrąjį meistro vardą, o pats panaudojo daugumą P.Celės vargonų vamzdžių“, - pasakojo G.Povilionis.

Vienas sudėtingiausių meistrams darbų buvo atkurti visiškai sudūlėjusias kojomis minamas dumples.

Vargonai – per 4 laikotarpius

„Ši restauracija sudėtingesnė buvo tuo, kad vargonų dalys pagamintos 4 skirtingais laikotarpiais. Patys seniausi yra P.Celės sumontuoti metalo vamzdžiai. XIX a. pradžioje buvo pagaminta mechaninė vargonų dalis. O po 1878 m. bažnyčioje kilusio gaisro vargonai buvo atkurti ir surinkti iš naujo. 1936 m. buvo atnaujinti registrai, tačiau jų kokybė – labai prasta. Mūsų tikslas buvo sugrąžinti vargonus į antrąjį etapą – į XIX a. pradžią“, - teigė restauratorius.

Anot G.Pilypaičio ir A.Stepanausko, Lietuvoje nedaug teišlikę barokinių vargonų. Todėl šis darbas jiems buvo ir sudėtingas, ir įdomus. „Turime 20 metų vargonų restauravimo patirties. Abiem teko stažuotis Vokietijoje ir Italijoje, tačiau ligi šiol dažniausiai atkurdavome romantinio laikotarpio vargonus. Jūsų kraštas turi labai vertingą instrumentą“, - pabrėžė vargonų meistrai.

Anot G.Povilionio, jiems teko atkurti klaviatūrą - tonai pagaminti iš juodmedžio ir kaulo plokštelių - bei registro rėmą. Virš klaviatūros dar turės atsirasti kaligrafiškas registro pavadinimas.

Labai sudėtinga buvo rekonstruoti plėštines dumples. Kojomis minamos dumplės atkurtos pagal to meto baroko dumplių pavyzdį. Tam panaudota pušies mediena bei 10 veršiukų oda. Įrengta ir mechaninė dėžė: dabar dumplės gali būti naudojamos 2 būdais - jas minant kojomis bei pučiant automatiškai.

„Dar teks atkurti 4 varpelius: jie bus įmontuoti centre, viršutinėje vargonų dalyje, o iš šono – akustinis būgnas, sudarytas iš 2 medinių vamzdžių. Dalį šių detalių reikės restauruoti, o dalį – sukurti. Reikės parvežti mažuosius vamzdžius: dalį jų pavyko restauruoti, o apie 200 teks pagaminti“, - dar likusius Kartenos vargonų restauracijos darbus apibūdino G.Povilionis.

Restauratorius surengs koncertą

Senasis pilkšvas vargonų rėmas yra uždažytas ir taip užkonservuotas, o naujosios medžio detalės bus paliktos natūralios, kad jas sendintų laikas.

„Pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujasi restauratorius: nedaryk daugiau negu buvo ir nedaryk negrįžtamai nepataisoma“, - juokavo G.Povilionis, prisipažindamas, jog Kartenos vargonai jį augino kaip meistrą. Tai buvo pirmas jo darbas, atliktas nuo pradžios ligi galo.

Lapkritį priimti restauratorių darbą į Kartenos bažnyčią atvyks restauratorių taryba iš Vilniaus, iš Kultūros paveldo departamento.

Beje, G.Povilionis ketina ir pirmasis užgroti restauruotais vargonais. Jis ketina pasikviesti ir žymų vargonininką Balį Vaitkų, su kuriuo sykiu įrašę kompaktinę plokštelę „Lietuvos istoriniai vargonai“.

„Džiugu, kad Kretingos rajone atgimsta senieji vargonai: jau įpusėjo Darbėnų bažnyčios vargonų, didžiausių ir galingiausių mūsų rajone, restauracija. Kretingos bažnyčios Kankinių koplyčioje jau stovi prieš kelerius metus atkurti seniausi Lietuvos vargonai, pagaminti 1744 m. ir atvežti iš Gintališkės bažnyčios. Evangelikų liuteronų parapija taip pat pasirūpino, kad būtų restauruoti 1785 m. Karaliaučiaus meistro Johano Proiso sukurti vargonai“, - vargonų atkūrimo raidą vardijo A.Mulvinskas.

Paminklotvarkininko nuomone, ilgainiui, restauravus senuosius vargonus dar ir Laukžemės, Kalnalio, Budrių bažnyčiose, atsirastų reali galimybė Kretingos rajone surengti tarptautinius sakralinės muzikos festivalius, kurie yra populiarūs Europos šalyse.

• Rašyti komentarą (0)