|
|
|
Žmones vienys tik viena „partija“ - Evangelija
Pirmąsias savaites savo tarnystę Salantų ir Darbėnų parapijose atlieka naujai paskirti klebonai: Salantuose – iš Mažeikių kilęs 39-erių Petras Smilgys, Darbėnuose – 30 – metis kretingiškis Aivaras Pudžiuvelis. P.Smilgys turi 14 metų kunigystės patirtį, A.Pudžiuvelis – 5 metų. Pašauktas moksliniam darbui P.Smilgys – kunigas, turintis mokslininko pašaukimą: į Salantus jis atvyko po mokslinio darbo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete.
Į Telšių kunigų seminariją, kaip jis tvirtino, įstojo pabaigęs Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikumą ir du kursus Žemės ūkio akademijoje. Po seminarijos P.Smilgys išvyko specialiųjų - bažnytinės teisės magistro ir doktorantūros - studijų į Romą. Tarp studijų P.Smilgys užsiėmė ir pastoracine veikla: buvo paskirtas Telšių rajono Žarėnų ir Lauko sodos parapijų klebonu. Tuo pat metu, nuo 1997-ųjų iki 2005 metų, jis dirbo dėstytoju net trijose aukštosiose mokyklose: VDU Šv.Antano religijos studijų institute Kretingoje, Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose. Dėstė bažnytinę teisę, liturgiją, sociologiją. „Matydamas mano atsidėjimą moksliniam darbui, Telšių vyskupas tuomet ir skyrė man nedideles parapijas“, - teigė P.Smilgys. 2002 m. Romoje jis apsigynė teologijos daktaro disertaciją. Trejus metus P.Smilgys buvo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu. Ir būdamas Salantuose P.Smilgys nuo pedagoginės bei mokslinės veiklos neketina atsiriboti. Pažįsta Klaipėdos parapijas A.Pudžiuvelis yra gimęs ir augęs Kretingoje. „Tačiau vaikystės draugai manęs nebepažįsta, nes penkiolikos metų išvykau iš Kretingos: įstojau į licėjų Telšiuose, 2003 m. baigiau Telšių kunigų seminariją. Mane labiau žino klaipėdiečiai, nes tolimesnis kelias atvedė į uostamiesčio parapijas“, - kalbėjo A.Pudžiuvelis.
Įšventinus į kunigus, pirmoji jo darbo vieta - Klaipėdos šv.Juozapo Darbininko parapija, vėliau – Tauragės Švč.Trejybės parapija, kurioje tarnavo diakonu ir kunigu. Ir vėl sugrįžo į Klaipėdą: kunigystės pareigas ėjo Marijos Taikos Karalienės ir vikaro – Šv.Kazimiero bažnyčiose. Nemažai kretingiškių prisimena ir jo seserį, Kretingos bažnyčios vargonininkę Liną Pudžiuvelytę, kuri išvyko doktorantūros studijų į Vilnių. Šiuo metu ji užsiima pedagogine veikla ir vadovauja Bernardinų bažnyčioje pačios suburtai grigališkojo choralo grupei. Nesijaučia patekę į provinciją - Abu atvykote iš didmiesčių: kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su šiais miesteliais ir jų žmonėmis? P.Smilgys: - Kol kas apie Salantus dar nieko negaliu pasakyti – ligi šiol tai buvo tik tranzito stotelė, o dabar dar gyvenu įkurtuvių rūpesčiais. Oficialiai įvesdintas buvau rugpjūčio 30-ąją, dabar dar – jokių esminių pokyčių. Galima gyventi ir didmiestyje, bet vidumi būti didžiausiu provincialu. Nors dirbti į Salantus atvykau iš Kauno, bet šis miestas, atvirai sakant, man tebuvo tik šuolis – iš jo troškau išsiveržti. O Salantai nėra provincija nė geografine prasme, nes šis miestas - netoli Klaipėdos. Iš tiesų man Lietuvoje tėra tik du miestai – Vilnius ir Klaipėda. Pažiūrėkit, kaip jie statosi ir keičiasi akyse. O Kaunas liko apšiuręs, miręs miestas, kur interesų susidūrimai trukdo įgyvendinti pažangius projektus: ten mokiausi prieš 20 metų, atvykęs dabar randu tą patį - gal tik Laisvės alėjoje pakeisti šviestuvai. A.Pudžiuvelis: - Tas kraštas man nėra svetimas: esu pajūrio žmogus ir nesijaučiu „išmestas“ į užkampį. Ir vaikas būdamas pravažiuodavau pro Darbėnus – mielas, malonus miestelis. Žmonės gatvėje sveikinasi, kai kurie pašnekina. Jiems įdomu: aš gi - naujas žmogus. Nors oficialus įvedimas įvyko rugpjūčio 23-ąją, bet turės praeiti laiko, kol žmonės apsipras su manimi, o aš – su jais. Sieks pilnos bažnyčios - Be dvasinės veiklos klebonas atsakingas ir už bažnyčios ūkį. Kokius darbų prioritetus esate numatę pirmiausia? P.Smilgys: - Net ir įstaigose, pasikeitus vadovams, nėra lengva – tiek pačiam vadovui, tiek darbuotojams. Taip ir man bei salantiškiams. Pirmiausia noriu pažinti žmones ir siekti, kad jos duris atvertų visi: gyvenantys ir negyvenantys Santuokos sakramente, pasiturintys ir „biedni“, vaikai vežimėliuose ir su savo žaislais. Kad bažnyčioje būtų juntama gyva dvasia. Parapijoje tebus tik viena „partija“ – Evangelija, ir čia vietos turi atsirasti visiems, nes pasidalijimas į kairiuosius, dešiniuosius, centristus man nėra priimtinas. Vyks natūralus ir negreitas pažinimo procesas: draugais netampama per akimirką – tam reikia laiko. O po dvejų metų, manau, jau galėsime kalbėtis apie konkrečius darbus – kas pavyko, kas – ne. A.Pudžiuvelis: - Parapijai reikalingi ir ūkiniai, ir dvasiniai darbai. Pirmiausia man rūpi katechezė ir labdara. Stengsiuosi, kad Darbėnuose būtų įkurta „Caritas“ draugija, kuri, kiek įmanoma, rūpintųsi socialinės lygybės reikalais: vargdieniai nestokotų maisto, rūbų, kitų reikmių. Tam reikalinga klebonijos antrajame aukšte įrengti patalpas, kurios tarnautų ir kitiems parapijos reikalams. Reikės ieškoti rėmėjų, teikti paraiškas europiniams fondams, nes pačios parapijos finansiškai nėra pajėgios. Stengsiuosi kuo geriau tarnauti tikintiesiems, kad sekmadieniais būtų pilna bažnyčia ir kad jų draugystė su Dievu būtų kuo tvirtesnė.
|
|
