Senovės laikų gyvenvietė ir kaimo keistuoliai

Darbėnų seniūnijos Dubašių kaimas buvo įsiterpęs tarp Kašučių ežero ir Akmenos upės: išlikęs kuršių laikų kapinynas, į kurį šį pavasarį įniko šalyje nuskambėję „juodieji archeologai“, liudija žmones čia gyvenus prieš tūkstantį metų.

Nedideli prieškario kaimai - Pemperiai, Serapinai, Mažonai, - pavadinimus gavę nuo čia gyvenusių šeimų pavardžių, buvo išsidėstę Grūšlaukės pusėje, greta kits kito, šalia dabar dar gyvuojančių Peldžių ir Mončių kaimų. Dar gyviems tų kaimų liudytojams įsiminė čia gyvenę vietiniai keistuoliai.

Ekskavatoriumi iškasė monetų

Kašučių kaime, 1,5 km nuo istorinės Dubašių vietovės, gyvenanti 83-jų Marytė Šalnienė sakė, jog žmonės dar visai neseniai ten eidavę prie ežero maudytis. „Kai prieš kelerius metus ežerą ir žemes aplink jį atsiėmė savininkė, ji ir užsitvėrė kelią. Turime ežerą po nosim, o prie jo dabar reikia važiuoti 8 kilometrus aplink“, - kalbėjo Kašučių kaimo senbuvė.

Kašučiuose nuo mažumės gyvenanti Marytė Šalnienė su sūnumi Romu buvo to meto, kai dar gyvavo ir pamažu nyko Dubašių, Užparkasių, Užkylininkų kaimai, liudininkai.

Dubašiais ši vietovė, anot jos, praminta todėl, kad tarp ežero ir upės guli dauba ar įduba. Aplink Darbėnus yra ir daugiau panašiai pavadintų vietovių, tarkim – Daubėnai. Moteris atmena po karo Dubašiuose dar stovėjus Benečių, Venclovų sodybas ir Plechavičiaus malūno liekanas. Užtvanka buvo pastatyta caro laikais: dar ir šiandien ten tebėra akmenų, kurie sukeldavo vandenį, sangrūdų.

Matė baudžiauninkų bausmės vietą Marytė sakė, jog ji pati yra kilusi iš labai gausios šeimos. Jos tėvas Juozas Bendikas turėjęs 13 vaikų: 5 – iš pirmosios ir 8 – iš antrosios santuokų. „Broliai ir seserys iš pirmosios tėvo santuokos jau visi išmirę, o iš antrosios dar esame penkiese“, - prisiminė moteris.

Jos tėvas dirbęs Darbėnų valsčiuje žemėtvarkininku: „Jis buvo apsišvietęs, baigęs caro laikų mokyklą. Kai po Pirmojo pasaulinio karo dalijo žemes savanoriams, ir mes gavome žemės Kašučiuose“,- tvirtino M.Šalnienė.

„Kašučiuose 1935 metais Vaišvilai pasistatė dvarą. Dvarininkai turėjo 80 ha žemės, pas juos eidavau grėbti šieną. Po karo nacionalizavo tą dvarą, o dvarininkus iškeldino į buvusį grafų Tiškevičių vasarnamį. Vaišvilas iš širdgėlos netrukus mirė, o jo žmona ir du sūnūs išsikėlė gyventi į Palangą. Neseniai Vaišvilų sūnūs susigrąžino dvarą, - trobesius ir žemę jie pardavė“, - apie kaimynystėje atkuriamus senovinius trobesius pasakojo M.Šalnienė.

Kaimo skurdžius ir biznierius

Iš Peldžių kilusi, o dabar Grūšlaukėje gyvenanti 84-erių Elena Domarkienė bandė suskaičiuoti, kiek trobų buvę nunykusiame jos vaikystės Pemperių ir gretimame Serepinų kaimuose. „Viskontų, Stanislovo Daukšo, dvejų Giedrimų, Momkaus, seserų Juškaičių, Malūkų, Šorių ūkiai, - apie dešimt trobesių“, - lenkė pirštus senolė. Atsiminti buvusius kaimynus jai talkino globėja Birutė Jockuvienė, pas kurią senatvėje glaudžiasi Elena.

Grūšlaukėje šiandien gyvenančios Elena Domarkienė ir jos globėja Birutė Jockuvienė dar suskaičiuoja, kad Pemperių ir Serapinų kaimuose buvę apie 10 ūkininkų kiemų.

Žmonės, anot pašnekovių, nelabai ir teskyrė, kuris iš kurio kaimo esąs. Jos abi gerai atmena kaimo keistuolius. „Gyveno toks Drąsutis, žmonių pramintas „skurdžiumi“. Jis turėjo daug vaikų, kuriais nesirūpino. Vaikai nuolat lakstė basi ir nevalgę. Buvo jis „ženotas“ su dviem pačiomis: su pirma turėjo dešimt, o su antra – tris vaikus“, - pasakojo moterys.

O netoliese, Mončių kaime, sakė E.Domarkienė, gyveno priešingybė jam, toks Mončelis – to pasaulyje garsiojo menininko (Antano Mončio, - aut. pastaba) tėvas. Iš žmonių jis rinkdavo skudurus, kiaulių šerius, arklių uodegas, o mainais atveždavo konservavimo dangtelių, adatų. „Tas Mončelis buvo tikras kaimo biznierius – pats ūkininkavo ir „valdė‘ visus amatus. Samdė ne vieną „mergę“, bernų, ir pati Mončienė buvo gera gaspadinė“, - kalbėjo senolė.

Grūšlaukėje į tėvų kapavietę atgulė ir iš užsienio prieš 16 metų pargabenti Antano Mončio palaikai. Šiomis dienomis Lietuvoje lankysis A.Mončio sūnus Žanas Kristoforas Mončys. Kaimo dainininkė iš Serapinų

Į Serapinus 1957 m. iš Klausgalvų Medsėdžių atitekėjo ir Bronė Malūkienė. Ištekėjo už vietinio Jurgio Šorio. „Mudu supiršo, bet sugyvenom labai gerai. Jis buvo ką tik sugrįžęs iš Sibiro. Bet mirė jaunas dėl ligos. Su Šoriu turiu du vaikus. Ištekėjau antrąkart už Stanislovo Malūko, ir su juo sugyvenau keturis vaikus. Ačiūdie - visi sveiki gyvi“, - kalbėjo 74-erių moteris. Prieš ketverius metus ji antrąkart tapo našle.

Buvusi serapiniškė Bronė Malūkienė garsėjo kaip kaimo dainininkė ir vakaruškų organizatorė.

Kai ji atvyko gyventi į Serapinus, ūkiai tų, kurie buvo išvežti į Sibirą, jai atrodė išdraskyti, sodai apleisti. Sugrįžusieji iš Sibiro džiaugėsi, jei rado tuščius ir tokius savo namus.

Pas B.Malūkienę „Pajūrio naujienas“ palydėjusi Grūšlaukės kultūros centro vadovė Genutė Viskontienė prisiminė ją buvus linksmą kaimo dainininkę.

„Į šokius savo kieme įsileisdavome visą kaimą. Mano Stasys buvo būgnamušis, kaimynas atsitempdavo armoniką – linksmybės pas mus vykdavo ligi paryčių“, - kaimo pramogas prisiminė moteris.

B.Malūkienė sakė Serapinuose išgyvenusi ligi kaimo gyvavimo pabaigos – kol melioracija visus suginė į Grūšlaukę ir Darbėnus. „Serapinuose ilgai gyvenome: pirmieji ir antrieji mano vaikai baigė Peldžių aštuonmetę mokyklą“, - kalbėjo pašnekovė.

Įsiminė kaimo keistuoliai

Nykstantį Smeltės kaimą, esantį tarp Grūšlaukės ir Vaineikių, primena tik keletas senų trobesių. Į žemę smenga ištuštėjusi 90-metės Emilijos Liebienės sodyba. Senolė išsikėlė į Kurmaičius. Kretingoje įsikūrė ir Smeltės kaimo gyventoja Elena Barasienė.

„Smeltės kaime vyravo smėlinga žemė, ir žmonės sakydavo: mūsų žemė – „prie smeltės“. Vienoje sodyboje dar prieš 20 metų gyveno du broliai, abu – seni vaikiai. Kai jie išmirė, jų trobesius nuniokojo lobio ieškotojai, mat buvo girdėję, kad šiedu – turtingi“, - pasakojo tas vietas nuo vaikystės pažįstanti G.Viskontienė. - Vieną iš senų kaimo sodybų nusipirko naujakuriai, jie bando auginti avis. Neseniai jų avys išsilakstė iš aptvaro, šeimininkai jų buvo atvykę ieškoti net į Grūšlaukę“. „Dar gyveno tokia keistuolė, žmonių praminta Drąsutale. Kiek pas ją karvės, avys, katės atsivesdavo palikuonių, tiek jų ir gyveno kieme. Gyvūnai dauginosi ir dvėsė, nes ji neturėjo jų kuo šerti. Pati ji netekėjusi augino du vaikus. Buvo labai pikta: mes, vaikai, pagrioviais eidavome uogauti, o ji mus vaikydavo. Neleisdavo, bet mums taip ir knietėdavo ją paerzinti“, - juokdamasi vaikystę prisiminė G.Viskontienė.

• Rašyti komentarą (0)