|
|
|
Jokūbavo apylinkėse dar menama bajorų Parčevskių giminė
Greta Jokūbavo gyvavę Kumponų ir Stončių kaimai, kurių žemės patenka į Žalgirio seniūnijos teritoriją, priklausė garsiai Lietuvos bajorų Parčevskių giminei. Apie dvaro gyvenimą dar atmena pas Karolį Parčevskį tarnavę jokūbaviškiai Irena ir Ignas Gariai. Išnykusio Žutautų Medsėdžių kaimo metraštininkais šiandien dar galėtų būti Žutautuose gyvenantys Petronėlė ir Vladislovas Stuopeliai. Dvaras - iš tūkstančio rąstų Istorinės medžiagos apie Parčevskių giminę surinko Jokūbavo pagrindinės mokyklos mokytoja ir kraštotyros muziejaus įkūrėja Felicija Stramilaitė. Anot jos, nuo XV amžiaus Lietuvoje žinomų kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų palikuonys Kretingos apylinkėse apsigyveno XIX a. Apie 1865 m. Konstantinas Parčevskis Jokūbavo dvare įkūrė savo rezidenciją, perstatė bažnyčią. Dvarininkas įveisė žirgyną, diegė naujoves ir netrukus jo ūkis tapo vienu pavyzdingiausių ūkių Telšių apskrityje. Po K.Parčevskio mirties Jokūbavo valdas pasidalijo jo sūnūs: Vincentui atiteko Jokūbavo dvaras, kurį 1926 m. už 120 tūkst. Lt jo duktė Felicija pardavė būsimam Prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, o Karoliui – Stončių palivarkas. Paveldėtame Stončių palivarke Karolis Parčevskis 1902 m. pasistatė medinius dviaukščius dvaro rūmus: pirmajame aukšte gyvenęs su žmona Elena ir dukra Irena, o antrajame įrengęs lazaretą, kuriame gydė Jokūbavo apylinkių žmones. K. Parčevskis buvo gydytojas: jis dirbo karo ligoninėje Kaune, o 1933 – 1939 m. buvo Klaipėdos ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėjas. „Žmonės kalbėjo, kad Stončių rūmai buvę pastatyti iš tūkstančio rąstų“, - sakė F.Stramilaitė. Netoli dvaro rūmų Stončių ir Kumponų kaimuose buvę pastatyti ūkiniai pastatai ir kumetynai. Dvarininkai įsirengė ir parką. Minijos ir senų ąžuolų link nuo šlaito vedė netašytų akmenų laiptai, kuriuos jokūbaviškiai pavadino Meilės laiptais. „Vienas iš ten tebeaugančių ąžuolų – ypatingas: jis išsišakoja į du kamienus, kurie viršūnėje vėl suauga į vieną. Ąžuolo apimtis – per 4 metrus, jo amžius – apie 600 metų.“, - teigė F.Starmilaitė. Netoli ąžuolų ir laiptų išliko buvusio Stončių palivarko svirno pamatai ir arkinis rūsys. Parčevskių žemėje – Jokūbavo sodai Stončių ir Kumponų kaimų žemes susigrąžino Parčevskių palikuonė Danutė Ogden Vels: jos nurodymu neseniai buvo užtvertas kelias į buvusį dvarą. Jos motina Marija Dymšaitė – Ogden, Karolio ir Elenos Parčevskių anūkė, prie kelio, skiriančio Kumponų ir Šašaičių kaimus, prieš kelerius metus pastatė medinį kryžių. „Ji buvo pasižadėjusi savo motinai: jei atgaus jų žemę, pastatys kryžių“, - teigė 84-erių Ignas Garys, kurio seneliai ir tėvai tarnavę pas Parčevskius, o jis pats leidęs vaikystę sykiu su bajoraite Marija. „Kumponuose buvo labai gražios vietos: mirkdavome Minijoje, gaudydavome žuvis. O nuo tų senųjų laiptų raudavome „kūlius“ ir mesdavome į upelį, kad bildėtų. Netoliese buvo vasarnamis – „pakajus“ ir ovalu susodintos tujos – jų viduryje ponai pietaudavo. Iš Kumponų „pakajaus“ vėliau pastatė kleboniją Plikiuose. O Stončių „palociaus“ dūmtraukio niekas netvarkė, ir jis sudegė“, - prisiminė I.Garys. Iš F.Stramilaitės išgirdę žinią, kad prieš 2-jus metus Marija Dymšaitė mirė, Ignas su žmona Petronėle nenustojo stebėtis: „Ak, mirė Marija. Mums ji buvo lyg giminė: atvažiavusi iš Amerikos, apsistodavo pas mus. Paliko ir savo žemės planą: iš pradžių sakė – nepražaidyk, o paskui sakė – gali juo pakurti pečių. Ji turėjo 150 ha žemės, o teatgavo tik gabalą: jos žemė buvo ten, kur dabar – Jokūbavo sodai“. Dvarininkai - po dukterį „Marija nebuvo poniška, mėgdavo bendrauti su mumis, kumečių vaikais: ji net buvo mano brolio kūma“, - kalbėjo P.Garienė. Pas K.Parčevskį, Marijos senelį, ūkvedžiu tarnavęs jos senelis Melitonas Birkšas. O tėvas Juozas Beniušis jų ūkyje buvęs meistru, motina Stanislava – skalbėja. „Mano seneliai ir tėvai irgi dirbo pas dvarininką. Žemės darbus teko dirbti ir man. Su karieta ar brička vežiodavau daktarą į miestą“, - prisiminė I.Garys. Iš Kumponų kaimo į Jokūbavą per melioraciją jis traktoriais parsigabeno ir seną trobą, kurią užkėlė ant naujų pamatų. Pašnekovų žodžiais, K.Parčevskis buvęs geras gaspadorius ir labai tikintis žmogus: prieš kryžių, esantį už 200 m, jis iš tolo nukeldavęs kepurę. Buvęs doras žmogus - su darbininkais atsiskaitydavęs sąžiningai. „Motina sakydavo, kad pas jį tarnauti buvę geriau, negu pas A.Stulginskį. Šis buvęs labai „skūpas“. Mama pas A.Stulginskį tarnavo virėja: ji pasakojo - reikia pyragus kepti, o malkų nėra. Prikrauta „kerų“, bet su jais pyrago neiškepsi. Pati išsitempė lentą, supjaustė ją, o matininkas įskundė šeimininkui, kad supjaustė paruoštą miško medžiagą. Užpykęs šeimininkas motinai sakydavo: Stase, prapulk. O ji atšaudavo: atiduok, ponas, algą – išeisiu“, - iš motinos lūpų girdėtas istorijas perpasakojo I.Garienė. Jokūbavo dvarininkai, anot pašnekovų, teturėję tik po vieną dukterį: A.Stulginskis – Aldoną,o K. ir E.Parčevskiai – Ireną. Ši ištekėjo už mažažemio Leopoldo Dymšos, kuris tapo karininku, o vėliau - Lietuvos diplomatu. Karo pabaigoje jie su vienturte dukra Marija pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV. E. ir K.Parčevskiai 1941 m. buvo ištremti į Sibirą: Elena ten ir mirė, o Karolis 1944 m. grįžo pas gimines į Lenkiją. Į Lietuvą sugrįžti jam nebuvo leista, ten jis ir mirė 1957 m. Senolis nesiskyrė su automobiliu 88-erių Vladislovas ir 80-metė Petronėlė Stuopeliai iš savo sodybos, kuri kelerius metus iš eilės buvo pripažinta pavyzdinga, nostalgiškai žvelgia į tolumas: ten, kur galulaukė remiasi į masyvų mišką, buvęs senasis Žutautų Medsėdžių kaimas. Nieko jame nebelikę, tik - dilgėlėm ligi juosmens apėję nebegyvenami Žilio trobesiai. Ten – V.Stuopelio šaknys: gyveno jo seneliai, mažažemio kalvio šeimoje užaugo ir į gyvenimą iš 9 vaikų būrio išėjo ir jis pats. Jaunystėje savarankiškai išmokęs groti, per vakaruškas virkdė armoniką. Buvo vienas pirmųjų kaimo vaikių, įsitaisęs motociklą. Meilė technikai jį lydėjo visą gyvenimą: senolis prisipažino neseniai pardavęs automobilį. O ligi tol dar bandęs pats sėsti už vairo, kol pernai uždraudę paties vaikai. Savo kaime jis sutikęs ir pas Lubį „už mergą“ tarnavusią Petronėlę. P. Stuopelienė atmena, kaip jaunystėje visas kaimo jaunimas sueidavęs ir linksmybių, ir ant maro kapų giedoti majaus. Ten buvę palaidoti ir vokiečių kareiviai. Neseniai buvę kaimo žmonės pasirūpino, kad toje vietoje, miško tankmėje, būtų pastatyta ir pašventinta koplytėlė. Pirmieji įstojo į kolūkį Moteris dar ir šiandien atsidūsėdama prisimena, kaip Vladislovas sykį, sugrįžęs iš susirinkimo, pareiškė, kad įstojo į kolūkį. „Verkiau, galvojau – viskas, pasaulio galas. Buvo baisu ir gėda prieš žmones. Mus gąsdino – nestosit į kolchozą, išvešim į Sibirą. Taip atsitiko ūkininkams Vaišvilui, Narvilui, Liaudanskiui,- sudėtingą pokario metą prisiminė senoliai. – Mus paskyrė dirbti į ištremtų Kupšių ūkį. Visą teisybę pasakysim – buvo labai sunku: dalį pelno atiduodavom valstybei, o kitą dalį - Kupšių broliui. Patiems nebelikdavo nieko“. Penkiasdešimt metų sykiu nugyvenusi pora dorai užaugino 7 atžalas, o kiek turį anūkų ir proanūkių, sakė, jiedviem jau sunku besuskaičiuoti. Manytum, kad jų santarvę ir šeimos darną paliudija sodybos žalumą ir dobilieną pamėgusios bitės. Du jų spiečiai įsitaisė ant trobos kamino, o medonešiu nuo jų aplimpa net langai. „Bet kada nė į lauką neišeisi. Atiduotume spiečius bitininkams, bet niekas nenori lipti ant stogo. Tegul bitelės ir gyvena sau. Netrukdo“, - netikėta bičiulyste džiaugėsi senoliai.
|
|
