Kaimą tarp daubų atgaivino sodininkai

Senasis Daubėnų kaimas glaudėsi prie Darbėnų miestelio: į Kretingos pusę jis nutolęs apie 3 km. Šiame kaime palei kelią bebuvo likusios pavienės sodybos, kol prieš du dešimtmečius žemę priešingoje pusėje atidavė besikuriantiems „Daubėnų“ bendrijos sodininkams.

Senolė kriaušė baigia antrą šimtmetį

„Pažiūrėkit, aplink – vienos daubos: prie Darbėnų – dauba, prie geležinkelio – irgi“, - kaimo pavadinimą nuo žodžio „dauba“ kildino daubėniškė Irena Kaubrienė.

I.Kaubrienės sodyboje išsikerojusi kriaušė – senolė, kuriai – apie 180 metų, sutiko ir išlydėjo ne vieną šeimininkų kartą.

Prie kelio esanti moters sodyba pagal palikimą keliauja iš giminės giminei. Moteris išsaugojo senus teismo dokumentus, kur figūruoja namo statybos data – 1863 m. Sutrūnijusios, šiferiu uždengtos sijos liudija sodybą esant labai seną.

I.Kaubrienė joje apsigyveno prieš 40 metų, tačiau visos jos vaikystės vasaros prabėgdavo čia, sodyboje pas tetą Karoliną Arienę. Ji atmena trobos stogą buvus dengtą šiaudais ir skiedromis. „Teta atitekėjo į tą ūkį. Našlys Arys ją, samdinę, vedė – jam ji buvo trečioji žmona. Pats Arys čia irgi buvo atėjęs į žentus pas Gliožerius“, - giminės šaknis atsekė moteris.

Sodybos kieme išliko tvartus šakomis apgobusi senolė kriaušė. I.Kaubrienė įsitikinusi, jog šiam medžiui - 180 metų. „Prieš dešimtmetį buvo atvažiavę mokslininkai iš Dotnuvos, tyrinėjo kriaušę per žydėjimą ir jos vaisius. Taip ir nustatė medžio amžių“, - teigė moteris. Šiemet dangų remiančios kriaušės šakos buvo apsipylusios baltais žiedais, tačiau vaisius beveda menkus, kone sumedėjusius.

Daubėniškiai traukė į Darbėnus

Žemė aplink sodybą, anot I.Kaubrienės, suplūkta, kieta įdirbti ir susigulėjusi grumstais. Matyt, čia stovėjo ir daugiau ūkinių pastatų. „Kai kasame žemę, aptinkame visokių senovinių plytgalių“, - tikino pašnekovė.

Po senovinės sodybos pastoge prisėdusi, Irena Kaubrienė iš giminės pasakojimų gaivino Daubėnų kaimo praeitį.

Iš giminės pasakojimų I.Kaubrienė žino, kad kaimo gyventojai nuolat zujo aplink Darbėnus, kur vyko turgus, žydai turėjo savo parduotuves, vaistinę. Į Darbėnus veždavo parduoti savo produktus, iš ten parsiveždavo daktarą, artimuosius laidoti veždavo į Darbėnų kapines.

Miškuose yra išlikusių maro kapų. Seniausi Daubėnų kaimo gyventojai – vienkiemyje, miško tankmėje, tebegyvenanti Monika ir Juozas Kazlauskai.

Daubėnai pradėjo atgyti, kai pradėjo kurtis sodininkai. „Iš pradžių visi puolė dalintis tą žemę, „pardavoti“ sklypus. Yra tokių, kurie susipirko po kelis sklypus, užėmė vos ne visą „plantaciją“. O paskui – nėra kur jų dėti, niekas neperka, nes nebuvo įvesta elektra. Bet yra koks 20 šeimų, kurios įsikūrė čia ir gyvena nuolatos. Tiems žmonėms, kai turėdavome arklį, pagelbėdavome ir žemę suarti, - su kastuvu niekas juk dirbt nebenori“, - kalbėjo I.Kaubrienė, gyvenanti kartu su sūnumi Ramūnu.

Išsirūpino naują pervažą

I.Kaubrienės kaimynystėje 1971 m. įsikūrė ir trobesius atnaujino kaimo ūkininkas Stanislovas Daugėla. 70-metis ūkininkas savo 18 ha valdose, į kurias įeina dauba tapęs senasis kaimo žvyro karjeras, sėja grūdus, dar laiko 4 melžiamas karves ir prieauglio. Pieną ir jo produktus su žmona Janina sakė parduodantys turguje.

Daubėnuose – dvi pervažos greta. Kad svetimi nevažinėtų per jo žemę, ūkininkas Stanislovas Daugėla išsireikalavo greta senosios įrengti naują pervažą.

„Nei sėti - sodinti, nei gyvulį laikyti nebeapsimoka. Už pieną bemoka visai menkai“, - teigė vyras, ir prisipažino, jog labai norėtų gyventi į kaimą privilioti sūnų, bet, anot jo, jaunų žmonių žemė netraukia.

Darbėnų apylinkėse S.Daugėla išgarsėjo ir tuo, kad, kovodamas dėl savo žemės, per kurią važinėjo svetimi žmonės, išsireikalavo, jog greta senosios geležinkelio pervažos būtų pastatyta nauja. Taip dviguba Daubėnų pervaža prieš keletą metų tapo precedento neturinčiu atveju Lietuvoje.

Stambių ūkininkų kaimas

„Kai 1958 metais atsikrausčiau gyventi į Klibius, gretimame Grykšių kaime dar buvo keturios trobos: Burbų, Lankučių, Žilių ir Butkų. Bet ir tos nunyko. Dabar tik vienas naujakurys nusipirko senąją Butkaus sodybą ir pasistatė trobesius. Kol kas tik jis vienas ėmėsi gaivinti beišnykstantį Grykšių kaimą“, - žvelgdamas į tolumoje raudonuojančius stogus kalbėjo Antanas Kupšys.

Klibių kaimo gyventojas Antanas Kupšys mano, kad lietuviai šiandien nebenori dirbti žemės. „Gyvenam kaip žydai, tik pirkti – parduoti. Jei sugebėsim iš kitų kraštų prisivežti užtektinai, gal ir atsitiesim iš po krizės“, - samprotavo vyras.

„Ką aš begaliu pasakyti, jei nieko nebėra senųjų žmonių – visi „sulindę į žemę“ ar išvažinėję į Sibirą, Ameriką, Vokietiją, - užklausta apie Grykšius, nusistebėjo S.Steponkienė. – Visi grykšiškiai gyveno pamiškėj: sodybų buvo nedaug, bet visi - labai stambūs ūkininkai. Pats stambiausias ūkininkas buvo Antanas Kavaliauskas - tokio nebuvo visose Grykšių, Daktarų, Klibių apylinkėse. Jo šeimyna buvo gausi, visi vaikai – mokyti. Kai užėjo rusai, motina su keliais vaikais pabėgo į Vokietiją, o du pasilikusius sūnus išvežė į Sibirą“.

S.Steponkienė liko gyventi savo giminaičių Plecidos ir Stepono Ylakių name. Prie seno namo buvę ir daugiau „būdinkų“, tačiau sovietmečiu jas nugriovė, o į namą įkėlė dar kelias šeimas. Giminaičiai atsiėmė kompensaciją už žemę, tos šeimos čia ir liko gyventi.

Mokėjo mokesčius grafams

Kaip apie Kretingos parapijos kaimus rašoma internetinėje svetainėje „bernardinai.lt“, Grykšių kaimas ribojosi su Klibių, Slučkų ir Daktarų kaimais. Palei jį praeina dabartinis Palangos–Šiaulių plentas.

Dvaro inventoriuose šis kaimas minimas nuo 1771 m. Tai buvo kirtimų išretintame Kretingos dvaro girios pietrytiniame pakraštyje įsikūrusi gyvenvietė, kurios vienkiemiuose gyveno valstiečiai. Jie mokėjo dvarui činšo mokestį už nuomojamą žemę ir pastatus.

XIX a. Grykšiai tapo savarankišku kaimu. Apie 1865 m. kaime tebuvo tik viena sodyba, jo viduryje dvaro valdytojai pastatė plytinę, o plytoms ir čerpėms gaminti naudojo čia pat kasamą molį.

Panaikinus baudžiavą, Grykšiai buvo priskirti prie naujai įsteigtos Kretingos valsčiaus Daktarų bendruomenės. Per žemės reformą dalis dirbamos žemės buvo išdalinta išsipirkti valstiečiams Kavaliauskui ir Tadui Žyliui, kurie mokėjo išperkamuosius mokesčius grafui Gabrieliui Zubovui, o nuo 1875 m. – Juozapui Tiškevičiui. Tokiu būdu atsirado du ūkiai.

XX a. pradžioje dvarui parduodant žemes, Grykšiuose atsirado dar keli naujakurių ūkiai, kuriuose gyveno keliasdešimt žmonių – šeimininkų ir jų samdinių.

Tarpukariu kaimas priklausė Klibių seniūnijai, ūkininkų vaikai lankė Klibių pradžios mokyklą.

• Rašyti komentarą (2)