Neoficialioji lietuvių ir armėnų tautų ambasadorė

Poetė ir vertėja Marytė Kontrimaitė jau keturis dešimtmečius gilinasi į vienos iš seniausių žmonijos tautų – armėnų – istoriją bei literatūrą. Iš Plungės kilusi poetė gegužės pabaigoje su savo vyru Ruslanu lankėsi Žemaitijoje: dalyvavo tarptautiniame poezijos festivalyje Kretingos rajone bei Baltijos šalių armėnų bendruomenių susitikime Kryžių kalne.

Žymiausiais armėnų kultūros Lietuvoje propaguotojai yra sutuoktiniai - poetė ir vertėja Marytė Kontrimaitė bei Ruslanas Arutiunian.

„Literatūrologė Viktorija Daujotytė pastebėjo, kad esu gabi kalboms. Buvau vos 24-erių mergiščia, ką tik pabaigusi universitetą ir išleidusi pirmąją poezijos knygą, kai man pasiūlė 2 metų stažuotę Armėnijoje. Išvykau, rekomenduota Kultūros ministerijos, Vilniaus universiteto bei Rašytojų sąjungos, - prisiminė 62-jų M.Kontrimaitė. – Poetas Alfonsas Maldonis tada pajuokavo, kad mano žemaitišką užsispyrimą palenks koks nors kalnietis jaunikis, ir aš iš ten nebegrįšiu. Tačiau aplinkybės mano žemaitiško būdo neįveikė: ištekėjau, vyrą parsivežiau į savo kraštą, ir išsisaugojau savo tėvo pavardę“.

Pora Vilniuje gyvena jau 35 metus. Šiuo metu M.Kontrimaitė dirba Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, rašo straipsnius apie Armėniją: nagrinėja vietovardžius, įvairius dokumentus. „Dažniausiai už tai man nemoka honoraro. Bet turiu džiaugtis, jeigu mano indėlis į armėnų kultūrą šiandien yra kažkam reikalingas,“, - atviravo vertėja.

M.Kontrimaitės vyras Ruslanas Arutiunian – taikomosios matematikos specialistas, programuotojas. Šešerius metus jis vadovavo Lietuvos tautinių bendrijų tarybai, buvo Armėnų bendrijos pirmininkas. Jo iniciatyva buvo pradėtos steigti sekmadieninės mokyklos, rengiami tautinių bendrijų festivaliai.

Geriausia armėnų kalbos žinovė

M.Kontrimaitė atviravo, jog jaunystėje ji svajojo tapti archeologe. Traukė senosios žmonijos civilizacijos ir noras kuo giliau jas pažinti. Tai, matyt, ir nulėmė, kad ji pasirinko armėnų, o ne kurios kitos kalbos studijas.

Armėnų literatūrai, sakė poetė, – per pusantro tūkstančio metų. Jų literatūra prasidėjo nuo Švento Rašto vertimų. Armėnija - pirmoji valstybė, 301 m. oficialiai pripažinusi krikščionybę.

Armėnijos šaknys - senovės Urartu karalystė, prieš kelis tūkstantmečius gyvavusi šumerų kaimynystėje. Ant Ararato kalno, manoma, nusėdo Nojaus laivas. Nojaus proanūkis Haikas įsikūrė Armėnijoje ir davė pradžią tautai.

Anot M.Kontrimaitės, ligi Urartu ir šumerų nueina ir senovinė indoeuropiečių prokalbė. „Armėnų kalba yra fantastiška: ji tariasi taip, kaip rašosi. Taisyklės – labai aiškios, lyg algebra. Kirtis – visada žodžio gale. Nėra giminių kategorijų, ir labai lengva daryti naujadarus. Jų kalba jau VII amžiuje buvo sunorminta“, - aiškino poetė ir vertėja, prisipažindama, jog ji mokėsi ir senosios armėnų kalbos. Buvo kviečiama į įvairias Armėnijos televizijos bei radijo laidas.

Tarpininkavo abiem tautoms

Sąjūdžio laikais K.Kontrimaitė tapo savotiška ryšininke tarp lietuvių ir armėnų tautų. „Kinkos drebėdavo, kai mane pasitikdavo žmonių minios. Prašnekus armėniškai, ilgai netildavo ovacijos“, - džiaugdamasi prisiminė ji.

Likimo dovana poetė vadina ir savo galimybę padėti armėnų tautai po žemės drebėjimo. Jos dėka Palangoje buvo apgyvendintos armėnų šeimos.

„Tačiau didysis mano darbas – dviem kariniais lėktuvais išgabenta labdaros siunta į Kalnų Karabachą. Su „Caritas“ pagalba išgabenome 21 toną kraujo pakaitalų, kurių Lietuvoje buvo likę, išėjus sovietinei armijai. Karabache kasdien vyko mūšiai, ir mūsų labdara išgelbėjo tūkstančius gyvybių“, - kalbėjo pašnekovė.

Vykstant informaciniam karui tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bei Turkijos, jai teko įdėti nemažai pastangų, kad būtų pripažintas armėnų tautos genocidas.

M.Kontrimaitės armėnų kalbos tartis yra tokia aiški, jog, kalbantis telefonu, armėnai neskiria, jog kalbasi su lietuve. „Šiandien esu vienintelė Lietuvoje, taip giliai įleidusi šaknis į armėnų kultūrą, - prisipažino M.Kontrimaitė. - Esu žinovė, bet ne mokslininkė. Niekada nesiekiau garbės: nesiveržiau rašyti disertacijų ir nelipau per galvas, kad išleistų mano knygas. Tarp antrosios ir trečiosios mano knygų – net 23 metų tarpas. Sovietmečiu man buvo uždėtas antspaudas – tremtinė“.

Užgrūdinta likimo smūgių

Klausantis M.Kontrimaitės pasakojimo, pagalvoji, kad jos gyvenimą galėtum išdalinti keliems žmonėms.

Vaikystėje ji dukart patyrė komą. Pirmąkart, vos vienerių, merdėjo gabenama gyvuliniu vagonu. Prižiūrėtojai ją norėjo išmesti kartu su kitais negyvėliais, tačiau mergaitę atgaivino kartu tremtas gydytojas. Antrąkart ji vos atsigavo po skarlatinos, tačiau apkurto. Vietinis gydytojas tėvams patarė kuo skubiau išsiųsti mergaitę į tėvynę, kur galbūt ji atgaus jėgas drėgname pajūrio klimate.

Aštuonerių su svetimais žmonėmis, kaip „gyva kontrabanda“ ji buvo pargabenta į Lietuvą, ir išsodinta Plungės geležinkelio stotyje. Pati susirado ją priglaudusius gimines.

Tolimesnis gyvenimas taip pat lamdė moterį: ji paeiliui neteko dviejų gimusių sūnų. Prieš trisdešimt metų jai buvo diagnozuota sunki onkologinė liga, - M.Kontrimaitė ją įveikė vien savo valios pastangomis, atsisakydama chemoterapijos.

Gyvenimas šią ypatingai stiprią moterį apdovanojo ir gebėjimais: jau ketverių ji savarankiškai skaitė, pati išmoko rašyti. Jaunystėje, susižavėjusi ispanų kalba, savarankiškai išmoko ją ir vertė kūrinius. Šiandien poetė be lietuvių, rusų, armėnų, vokiečių kalbų, kurias moka puikiai, dar supranta ir ispanų, prancūzų, lenkų, arabų kalbas.

Dvi dukteris užauginusi ir dviem anūkais besidžiaugianti poetė sakė šiandien esanti dėkinga gyvenimui už visas suteiktas galimybes ir dovanas, kurių svarbiausia ji laiko savo vyrą - tikrąjį širdies draugą, ir kiekvieną po gydytojų paskelbto mirties nuosprendžio išgyventą akimirką.

• Rašyti komentarą (3)