Žiemos sode – gyvasis musgaudis

Žiemos sodas pasipildė įspūdingu augalu – gyvuoju musgaudžiu. Jį padovanojo kretingiškė pedagogė Regina Naureckienė.

Gyvasis musgaudis taps tikruoju Žiemos sodo talkininku, į jį įsiveržus įkyrioms musėms ar kitokiems vabzdžiams.

„Tą augalą gavau dovanų. Patys aikčiojome iš nuostabos dėl augalo grožio. Tačiau palaikiau jį porą savaičių ir pastebėjau, kad buto oras jam – per sausas. Bandžiau laistyti musgaudį ir iš apačios, purkšti iš viršaus, tačiau lapai sausėjo, o žiedai džiūvo. Nusprendžiau, jog augalui bus geriau „apsigyventi“ Žiemos sode. Suprantu, kad negražu dovaną perdovanoti, bet buvo labai gaila tokio įspūdingo augalo, - namų sąlygomis nebūčiau galėjusi jo tinkamai prižiūrėti“, - pasakojo ponia Regina.

R.Naureckienės dovanotas gyvasis musgaudis iš kitų išsiskiria savo dydžiu. Visas svyrantis augalas siekia kone pusmetrį, jo žiedas yra žmogaus plaštakos ilgio.

Anot Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus darbuotojų, gyvasis musgaudis - tai išties pretenzingas augalas reikalaujantis specialių auginimo sąlygų. Šie keistuoliai, vabzdžiais besimaitinantys augalai, subtropinėmis ir tropinėmis sąlygomis auga visame pasaulyje. Jiems reikia oro, vandens, šviesos bei tam tikrų maisto medžiagų – ypač azoto.

Tam, kad išliktų, vabzdžiaėdžiai augalai „apsiginklavo“ spąstais, kuriais prisivilioja ir sučiumpa vabzdį. Juos privilioja, paskleisdami malonų kvapą ir gamindami klampų skystį. Pagavęs vabzdį ar musę, augalas staigiai suglaudžia savo „spąstus“ ir suvirškina auką, gamindamas virškinamąsias sultis.

Namų sąlygomis gyvajam musgaudžiui turi būti parenkama rūgšti žemė. Pavasarį ir vasarą jam reikalingas specifinis apšvietimas – rytų ar vakarų pusės. Jo nereikia itin saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Laistyti lietaus ar distiliuotu vandeniu.

Žiemą musgaudis užmiega: jis nudžiovina savo „spąstus“, kad neeikvotų taip sunkiai sukauptų maisto atsargų.

• Rašyti komentarą (3)