Tūbausių kaimas sudomino vienuolį, užsienietį ir policininkus

Tūbausiai – kaimas, išsidėstęs abipus kelio kairiajame Akmenos upės krante. Nuo Kurmaičių į šiaurę Tūbausiai nutolę vos kilometrą. Vietiniai žmonės kaimo pavadinimą aiškino įvairiai: vieniems jis asocijuojasi su tūbais - vailokais, kitiems – su tūbas primenančiomis ausimis, treti mano, jog kaimas kažkada garsėjęs linksmais muzikantais, pučiančiais tūbas.

Tūbausiai šiandien neturi nei savo prekyvietės, nei kultūros centro. Sovietmečiu pastatyta dviaukštė mokykla šiandien – be gyvybės.

„Mokykla veikė iki 2002 m., kol buvo privatizuota. Ją įsigijo toks klaipėdietis Pavel Ruchov, kuris čia nebesirodo. Mokykla buvo pastatyta prieškario ūkininkų Kontrimų žemėje – pasakojo greta mokyklos gyvenanti Valerija Krūmienė. – Kai Kontrimus išvežė į Sibirą, viename iš jų ūkio pastatų buvo atidaryta senesnioji mokykla. Iš to pastato belikę tik pamatai, ant jų pasistatėme savo namus“.

Pasišnekėjus su tūbausiškiais paaiškėjo, kad jų kaimą labiausiai išgarsino 14 metų misionieriumi čia dirbęs vienuolis pranciškonas tėvas Leopoldas bei išmoninga brolių Zastartų trijulė. Susikonstravę įvairiausių transporto priemonių ir sumanę jas pademonstruoti kaime, broliai nustebina ne tik Tūbausių žmones, bet po pasivažinėjimų į tėvų namus dažnai sugrįžta lydimi policijos pareigūnų.

Bagis - brolių išmonės viršūnė

Dvi Zastartų giminės moterys – Rūta (kairėje) ir Teresė – tvarko namų ūkį ir rūpinasi jaunaisiais šeimos išdaigininkais.

„Vos pamatėm į kiemą įvažiuojant nepažįstamą mašiną, išsyk pagalvojom – vaikiai jau vėl prisidirbo“, - nuo lango pakilusi mus pasitiko Rūta Zastartienė.

„Mūsa vaike dėdėle patink policije“, - pridūrė jos anyta Teresė Zastartienė.

T.Zastartienė pasakojo, kad jos sūnaus Petro aistra – tempti į kiemą visokius „trantus“, gelžgalius, niekieno nebenaudojamą techniką. Pats prie tų gelžgalių prilipęs ir dar savo sūnus tuo užkrėtęs, ypač vyresnįjį, 18-metį Artūrą. Artūru pasekę ir du jaunesnieji broliai: 17-metis Pranas ir 16-metis Sigitas.

Vaikinai iš senų automobilių, dviračių, traktorių detalių susikonstravo įmantrius ilgus dviračius, masyvų triratį ir keturratį bagį. „Su tuo bagiu važinėdavosi po Tūbausius visas jaunimas, kiek tik į jį telpa. Nė nepamatysi, kada vaikiai išvažiuoja. Žiūrėk, jau ir grįžta: prieky parstumia bagį, o iš paskos – policija“, - atlaidžiai į anūkų išdaigas žvelgė močiutė. Jai pritarė vaikinų mama: „Dabar jau ramiau – Artūras bent vairavimo teises išsilaikė. Anksčiau nebuvo neaišku: reikia – nereikia teisių, lyg ir netikros tos jų transporto priemonės. Dabar per kaimą nebesivažinėja, tik papelkiais“.

Anot namiškių, savo techniką broliai vis krapšto, tobulina savaitgaliais. Vyresnysis Petras sūnų išradimams konstruoti atidavė visą daržinę.

Pats P.Zastartas dirba Kurmaičių paukštyne, o namus prižiūri jo žmona bei motina. Abi moterys pirmiausia sulaukiančios iš mokyklos grįžtančios pirmaklasės Gretos, po to - dviejų jaunesniųjų brolių. Artūras jau mokosi profesijos ir namo tegrįžta tik savaitgaliais. Rūtos ūkyje – veršis ir karvė, dvi kiaulės. „Matyt, esu vienintelė šiame kaimo gale, dar neatsisakiusi gyvulių. Nesąmonė, kai sakoma, kad gyvulius laikyti nebeapsimoka. Žmonės arba „nebepaslenka“, arba perdien išsivažinėja į darbus“, - įsitikinusi jaunoji Zastartienė.

Tėvas Leopoldas pakėlė kaimą

Vyresnioji Zastartienė, skaičiuojanti jau 82-tus savo gyvenimo metus, yra šio kaimo senbuvė: ji šiose vietose gimė, augo ir augino savo vaikus. Ji mena senąjį Tūbausių kaimą buvus palei kelią pavieniui išsibarsčiusiomis sodybomis. Tik sovietmečiu, apie 1970 metus, žmones iš vienkiemių suvarė į gyvenvietę.

Vienintelė nuo seno žinoma Tūbausių kaimo vieta buvo ir yra bažnyčia. Ypač pastarąjį dešimtmetį, kada čia apsigyveno vienuolis pranciškonas iš Vokietijos tėvas Leopoldas. Jis ėmėsi atkurti senąją Tūbausių bažnyčią, sutvarkė kaimo kapinaites. Ir svarbiausia – subūrė parapijos žmones: pastatė gyvąją bažnyčią.

„Tūbausiuose jis įvedė griežtą vokišką tvarką, už tai visi jį gerbėme ir mylėjome. Klebonas pakrikštijo visus tris mano anūkus: kai remontavo bažnyčią, buvome jį pasikvietę į namus. Mūsų vaikai patys pirmieji buvo įrašyti į tėvo Leopoldo naująją parapijos metrikų knygą“, - tvirtino Teresė.

„Labai pasiilgstame savo senojo klebonėlio.Visi su juo „surokavom“: jis nė vieno nepeikė, neįžeidė, ar šis buvo ubagas, ar „bagotas“. Tūbausiškį ir Kretingoj ar Palangoj atpažindavo ir, prošal važiuodamas, ranką iškėlęs pasisveikindavo. Kely pasitaikius sutikti išgėrusį, įsodindavo šį į mašiną. O parvežęs dar ir ligi namų pagelbėdavo parsigauti. Kaimiečiai klebonui į bagažinę šieno prikraudavo – mat, pats prie bažnyčios laikė ožkas“, - prisiminimais apie tėvą Leopoldą, prieš metus baigusį misijas Tūbausiuose, pasidalijo senolių pora – Valerija ir Juozas Baubliai.

Atšventę deimantines vestuves

Tūbausių senoliai Valerija ir Juozas Baubliai jau atšventė ir savo deimantines vestuves.

Užpraėjusią gegužę V. ir J.Baubliai atšventė deimantines – 60 bendro gyvenimo metų – vestuves. 84-erių Valerija ir kitąmet savo 90–metį pasitiksiantis Juozas sakė dar gerai atmenantys, kaip jų santuokos dieną, išėjus iš Tūbausių bažnyčios, vyšnios savo žiedlapius, lyg baltus nuometus, bėrė ant tako, tiesiog po jų kojom. Tuo baltu taku darniai ir įžengę į savo šeimyninį gyvenimą.

Sutuoktiniai tvirtino vienas kitą pažinoję nuo vaikystės: Juozas augęs Tūbausiuose, o Valerija kilusi nuo Genčų. „Nereikėjo mudviem jokių piršlių, patys viens kitą nusižiūrėjom ir „susiženijom“, - sakė Valerija, atitekėjusi į uošviją. Senoji sodyba ir ligi šiol tebėra senolių namai. Tik gyvenamąjį namą persistatė kitoje sodybos vietoje.

Baubliai užaugino 4 vaikus, vyresnysis jų sūnus Juozas – jau pensininkas. Vaikai gyvena netoliese, ir savo tėvus aplanko kasdien.

„Namuose beturime ožkelę, 7 vištas ir 3 katinus. „Ko senam žmogui bereikia: rūpestingų vaikų, mielų gyvūnėlių ir sveikatos. Dėl ligų nedejuojam. Ačiūdie, rimtos ligos mudu aplenkė. Aš visąlaik sakau: nejaugi taip lengvai reiks ir numirti. Tik viena - Juozas nebeturi dešinės akies, iš po kirvio nuskriejusi malka ją išmušė“, - plačiai šypsodamasi kalbėjo Valerija.

Prie senolių namų Juozo paskubomis suręsto garažo stogu kėpso senas žiguliukas. „Tą žigulį parsitempė anūkės Laimos vyras olandas Rikis. Ketino jį išsivežti į savo muziejų Olandijoje, - pasakojo Juozas. - Kai Rikis vasaromis atvažiuoja pas mus, vaikštinėja po Tūbausius: jam viskas įdomu, o pamatęs kokią senieną, neatitraukia akių. Įsivaizduokit, „ant aukšto“ pamatė užmestą senovišką laikrodį, nusivalė, susipakavo ir išsivežė“.

Netektimis paženklintas likimas

Bronės Vainorienės likimas paženklintas netektimis ir skaudžiais išgyvenimais.

Bronės ir Broniaus Vainorų kiemas dėmesį patraukė skoningai sutvarkyta aplinka bei naujai pastatyta rąstine pirtimi: joje laikinai apsigyveno iš Mažeikių su šeima parsikrausčiusi duktė Vilma.

78-erių B.Vainorienė sakė, kad duktė atsikrausčiusi padėti jai slaugyti vyrą ir savo tėvą.

„Jau trejus metus mano žmogus nesikelia iš lovos – jam lūžęs stuburas. Iš pradžių gydė nuo radikulito, o iš tikrųjų jam retėjo kaulai, kol išnyko slanksteliai ir nebeatlaikė stuburas“, - pasiguodė moteris.

B.Vainorienė su vyru užaugino keturis vaikus. Moteris susigraudeno pasakodama, kad likimas nesyk jos gyvenimą laužė ir ženklino netektimis. Jai tekę išgyventi ir Sibiro tremtį, ir dviejų savo suaugusių sūnų netektį: vienas sūnus žuvo, būdamas 34-erių, o kitas nuo ligos mirė, sulaukęs 53-jų. „Laidodamas savo vaikus, kaskart miršti ir pats. Tačiau reikia gyventi, kur dingsi. Po tokių išbandymų ir vyro negalia nebėra pats baisiausias išgyvenimas“, - atviravo moteris.

B.Vainorienės šeima suteikė namų prieglobstį ir augintiniui Sauliui. Sykį iš internato jis atvyko į Tūbausius paviešėti kartu su savo seserimi, kuri ištekėjo už vieno iš Vainorų sūnų, ir nebeišvažiavo. Dabar Saulius gyvena Vilniuje, apie jo buvimą Vainoroms dar vis primena ant garažo durų išraityti spalvoti briedžiai.

• Rašyti komentarą (8)