Geografijos moko ir kalnuose

„Pirmą kartą į kalnus atvykę žmonės nustemba: iš nuotraukų ir filmų įsivaizduoja, kad kalnai gražūs, bet tikrąjį jų didingumą pajunta tik būdami šalia“, - sakė Kretingos rajono Vydmantų vidurinės mokyklos geografijos ir kūno kultūros mokytojas 42 metų Vilius Adomaitis, kuriam tenka dirbti ir ekskursijų kalnuose vadovu.

Vilius Adomaitis įsitikinęs, kad kiekvienam žmogui apsilankyti kalnuose nors kartą gyvenime yra būtina. „Nufotografuoti ir nufilmuoti kalnų grožio neįmanoma“, - sakė jis.

Įsitikinęs, kad pabuvoti kalnuose nors kartą gyvenime kiekvienam žmogui yra būtina, mokytojas ekskursiją į Slovakijos Tatrus suorganizavo ir savo mokiniams.

Paaiškinti, kodėl pabuvojus kalnuose, vis norisi ten sugrįžti, V.Adomaitis negali. „Reikia ten apsilankyti, kad suprastum: tikrovė neatitinka sąmonėje susidaryto vaizdo. Nufotografuoti ar nufilmuoti kalnų grožio – neįmanoma. Visi kalnai ir jų viršūnės yra skirtingos, savaip įspūdingos“, - kalbėjo V.Adomaitis, kuriam yra tekę pabuvoti Fanų, Pamyro kalnuose Vidurinėje Azijoje, Šveicarijos ir Austrijos Alpėse, kituose kalnuose.

Dar studentiškais laikais kalnais susižavėjęs V.Adomaitis pastaruosius trejus metus į kalnus – dažniausiai Slovakijos Tatrus, važiuoja nuolat. Vadovavęs turistinės agentūros surinktoms žmonių grupėms, vasarą jis kalnų žavesiu pasidalijo su savo VIII-XII klasių mokiniais. Jų kelionė po Slovakijos Tatrus, kurie vadinami Mažosiomis Alpėmis, truko savaitę.

Mokiniai apsistojo beveik vieno kilometro aukštyje esančio kalnų kurorto „Tatranska Lomnicoj“ kempinge, ir išbandydavo vienos dienos maršrutus į įvairias viršūnes, o vėliau grįždavo nakvynei į stovyklavietę. Jei kas turėdavo jėgų, vakarą praleisdavo prie laužo su gitara.

Vieną nakvynę mokiniams teko praleisti ir 1 km 700 metrų aukštyje įsikūrusioje kalnų trobelėje „Zelionaja chata“. Tatruose esančias kalnų trobeles, kuri kiekviena garsi savo istorija ir legendomis, turistai ypač pamėgo kaip naujųjų metų šventės vietą.

Mokiniai į kalnus kopė ne kasdien: poilsio dienomis jie pabuvojo stalaktitų – stalagmitų urvuose, vandens atrakcionų parke, plaustais plaukė kalnų upe, pabuvojo ledyninės kilmės Žaliajame ežere.

Kelionė mokiniams buvo ir neformali geografijos pamoka, per kurią V.Adomaičio pateiktą teoriją iliustravo matomi gamtos reiškiniai.

„Ekstremalioje situacijoje mokiniai visai kitokie – nebūtinai geras, pavyzdingas mokinys bus patikimas pagalbininkas kalnuose. Be to, kalnuose jie priversti saugoti save ir kitus, be reikalo neeikvoti energijos – juk jėgų reikia kiekvieną dieną“, - sakė V.Adomaitis.

Pasak jo, mokiniams daugiausiai įspūdžių paliko sunkiausi maršrutai, kuriems prireikė daugiausiai valios ir jėgų.

„Būna, kopdami į kalnus žmonės keikiasi: koks velnias juos čia nešė. Bet įveikus maršrutą, apima pasitenkinimas ir džiaugsmas, kad pasiekei tikslą, nugalėjai save. Tie keliautojai, kurie atsisako kopti ir lieka stovykloje, nepatiria didžiausio malonumo“, - sakė V.Adomaitis. Jo teigimu, pavojingiausia kelionės dalis – nusileidimas nuo kalno: gal dėl to, kad žmonės atsipalaiduoja, jie praranda atsargumą.

Pasak V.Adomaičio, kalnuose kiekvienas turi jaustis esąs komandos dalis. „Jei vienam iškyla sveikatos problemų ir jis nebegali toliau eiti, atgal į stovyklą grįžta visa grupė. Dėl to niekas pretenzijų nereiškia – panaši situacija gali ištikti kiekvieną. Pradėjęs kopti į kalną, grįžti atgal negali – grauši save, kad nepadarei, ką galėjai“, - sakė V.Adomaitis. Kitaip, jei ekskursiją veda du vadovai: su vienu dalis grupės kopia toliau, su kitu – nebegalintys eiti toliau grįžta atgal.

Anot V.Adomaičio, pavojų kopiant į kalnus – ne daugiau, negu vaikštant žeme. „Jei žmogus save saugo, nieko bloga nenutinka. Tatruose išvystyta gera turizmo infrastruktūra: parengtos turistinės trasos yra sužymėtos, jos nuolat tikrinamos ir tvirtinamos. Kalnų turizmo nereikia painioti su alpinizmu, kur reikalingas fizinis pasirengimas ir speciali įranga“, - sakė V.Adomaitis.

Jo teigimu, keliauti po kalnus – populiarus europiečių užsiėmimas. „Į kalnus žmonės atvyksta su šeimomis: nuo penkiamečių vaikų iki pensininkų, kurie naudoja ir specialias lazdas. Turistai gali rinktis: nebūtina kopti į aukščiausias viršukalnes, jie gali vaikštinėti ir neskubėdami grožėtis kalnais, kurių šiaurinę pusę visais metų laikais dengia sniegas. Nenorintieji kopti gali likti stovykloje“, - kalbėjo V.Adomaitis.

Aukščiausias taškas Slovakijos Tatruose, į kurį galima įkopti be leidimų ir vietinių palydovų, – 2,5 km aukščio Rysi viršūnė. Kitos viršūnės yra pavojingesnės ir skirtos patyrusiems keliautojams.

„Kalnuose – kitokie ir žmonių tarpusavio santykiai. Kartu praleidę pirmąją ekskursijos dieną, keliautojai susidraugauja ir bendrauja taip, lyg vienas kitą pažinotų jau kelis mėnesius. Dalis bendražygių ir vėliau palaiko santykius, kartu organizuoja kitas keliones, vieni kitus kviečia į šventes“, - sakė V.Adomaitis.

V.Adomaičio atmintyje iki šiol gyvi atsiminimai, kaip ant Rysi viršūnės vienas vaikinas pasipiršo savo išrinktajai. Su šia pora, kurios anksčiau nepažinojo, V. Adomaičio šeima bendrauja ir dabar.

• Rašyti komentarą (0)