Tautodailininkų Teresės ir Alberto Žulkų darbuose – gili žemaitiška dvasia

Kaip Kretingą garsina tautodailininkų Puškorių giminė, taip Palangą – Žulkų šeima. Šiandien 71-ąjį gimtadienį švenčianti Teresė Žulkienė yra visoje Respublikoje garsi audėja. Ji pripažinta geriausia 2007 metų audėja Klaipėdos regione.

Artėjančio 75-ojo gimtadienio proga personalinę parodą Gintaro muziejuje rengiantis Albertas Žulkus tebetęsia senąsias Žemaitijos dievdirbių tradicijas ir šiuolaikiškai derina medį bei gintarą.

Medžio drožėjas Albertas Žulkus yra vienas Lietuvos tautodailininkų sąjungos įkūrimo 1961 m. entuziastų. Jo darbai atspindi ir senųjų dievdirbių tradicijas, ir šiuolaikinės medžio drožybos bei dermės su gintaru tendencijas.

Darbai pasklido po pasaulį

Palangiškiai tautodailininkai savitais ir išraiškingais medžio ir tekstilės darbais, keliavusiais po parodas ir išplitusiais po privačias kolekcijas, yra žinomi ne vien Lietuvoje. Užpernai Maskvoje Liaudies meno rūmuose buvo surengta šeimyninė A.ir T.Žulkų tautodailės darbų paroda.

Su A.Žulkaus darbais susipažino Vokietijos, Danijos, Švedijos meno mylėtojai. Jo kūriniai puošia meno kolekcijas Niujorke, Palm Springse (JAV).

Stilizuoti rūpintojėliai, Užgavėnių kaukės, skulptūros, suvenyrai, monumentalieji kūriniai Raganų kalne, Ablingos ansamblyje, kryžiai – toks drožėjo kūrybos spektras. Jau keturias dešimtis metų A.Žulkus tobulina medžio bei gintaro dermę vienoje kompozicijoje. Šioje srityje, menotyrininkų nuomone, tarp Lietuvos kūrėjų jis yra nepralenkiamas.

Drožėjo darbų yra įsigiję Palangos gintaro, Kretingos, Telšių, Plungės, Vilniaus, Kauno kraštotyros muziejai. „Nelabai aš ir beskaičiuoju tas savo parodas. Rimtų būta gal kokia dešimtis: dabar jas berengiu kas penkeri metai“, - tvirtino A.Žulkus.

Būsimai parodai drožėjas sukūrė mažosios plastikos darbų – prizų, suvenyrų, skulptūrų, kuriose medis ir gintaras paryškina vienas kito grožį. Iš juodalksnio, beržo, ąžuolo ar liepos pliauskos menininkas išgauna grakščios, kartais įmantrios formos figūrą. Ją apdegina, kad paryškintų pirmykštį, tarsi jūros gelmių nugludinto medžio grožį ir derina jį su tos pačios jūros dovana – gintaro gabalu. “Stengiuosi kuo mažiau kištis į gintarą. Pati gamta žinojo, ką kurti. Reikia tik mokėti pamatyti tą grožį ir tinkamai parodyti kitiems“, - savo kūrybos braižą nusakė meistras.

T.Žulkienės austos lovatiesės, rankšluosčiai, kilimėliai, pagalvės, išmarginti mūsų krašto audiniams būdingais stilizuotais raštais, sodriomis spalvomis, buvo išvežti į parodas: Kuboje, Latvijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Vengrijoje, Švedijoje. Šimtai tautinių juostų iškeliavo po pasaulio lietuvių namus.

Pavasarinė Teresės Žulkienės namų puošmena – jos austi kilimėliai su velykine simbolika.

Teresė ir Albertas Žulkai nėra vien savamoksliai kūrėjai: jiedu abudu meistrystės žinių po karo sėmėsi Telšių dailiųjų amatų mokykloje, kuri vėliau išaugo į Taikomosios dailės technikumą. Abu kilę iš Telšių apylinkių, besimokydami susipažino, o vėliau ir susituokė.

Albertas drožinėjo dar piemenaudamas. Rinktis staliaus amatą jį paskatino tėvas bei dėdė, garsus Žemaitijos dievdirbys Vincentas Gečas.

„Buvau kaimo mergaitė: drovi, bijojau išvažiuoti mokytis tolėliau nuo namų. Mano mama Marcijona buvo garsi kaimo audėja. Nuo mažumės buvau įsižiūrėjusi, kaip ji sėda į stakles, kaip šaudyklės paklūsta jos rankoms. Nuo jos ir užsidegiau noru išmokti austi“, - kalbėjo T.Žulkienė, visą gyvenimą, kaip ir jos vyras Albertas, dirbusi Klaipėdos dailės kombinate. Tautodailininkės iš vilnos, lino bei medvilnės austais tautiniais rūbais pasipuošė ne vieno etnografinio ansamblio šokėjai ir dainininkai. Pastaruoju metu ji atnaujino Palangos etnografinio ansamblio „Mėguva“, švenčiančio savo veiklos 20-metį, dalyvių garderobą.

Teresės austa juosta buvo apjuostas Palangos Garbės piliečiu išrinktas kurorto šeimininkų – grafų Tiškevičių - palikuonis Alfredas Tiškevičius, o vardinėmis jubiliejinėmis juostomis - daugybė kitų įžymių žmonių.

1980 m. Maskvoje įvykusioms Olimpinėms žaidynėms Teresė nuaudė šimtus gairelių su olimpine simbolika.

„Sriubos“ paslapčių neišduoda

Teresė ligi šiol dar audžia: jaunystės laikų staklės stovi jos namuose. O Albertas turi atskiras dirbtuves – savąją „karaliją“. Lengviau būtų nusakyti ne tai, ko jose yra, bet tai, ko nėra. Čia – ir gausybė įvairaus dydžio medžio gabalų, visokių instrumentų, jau baigtų ir dar nebaigtų dirbinių. Dirbtuvių sienos nukabinėtos senienomis: rakandais, laikrodžiais, paveikslais. „Gaila būtų bet kurį daiktą išmesti. Argi moterims lengva išsišvarinti savo namų spintą“, - juokėsi žemaitiškai gruboku, bet neužgauliu humoro jausmu pasižymintis meistras.

Meistras pasidžiaugė turįs ir savo „lobyną“: jis ištraukė iš stalčiaus dvi skrynutes, sklidinai prikrautas monetų, senų papuošalų, visokių suvenyrų, tarp kurių – musulmoniškas rožančius, Budos statulėlė, vyskupo kryžius.

A.Žulkaus pasididžiavimas – senovės lietuvių IX – XI a. įkapių kolekcija. Apie dešimtį iš privataus kolekcionieriaus įsigytų buities daiktų ir papuošalų, surastų įkapėse, tautodailininkas įrėmino medžio lentoje.

„Kas ką įdomaus man atneša parduoti, tą ir nuperku. Nenusėdžiu vietoje: ir kolekcionuoju, ir žaidžiu šachmatais, ir drožinėju. Mėgstu išbandyti įvairius būdus, kaip įdomiau prakalbinti medį. Kažkada domėjausi medžių kerais, visokiais gumbais. Paskui atradau, kaip pačiam išgauti iš medžio formas, - kalbėjo A.Žulkus. Pašnekovas prasitarė, jog jo sukurti medžio ir gintaro suvenyrai buvo gabenami partiniams šulams į Maskvą, netgi pačiam Brežnevui. - Pas Algirdą Brazauską mano darbų nukeliavo irgi nemažai. Kokiais keliais, neklauskit. Yra savų užkulisių. Aš - kaip ir šeimininkės: savos sriubos recepto neišduodu“.

Tautodailininkas pasidžiaugė, jog šiandien turi savo pasekėją ir „vadybininką“: surengti parodas, parduoti darbus jam padeda jaunėlis sūnus Linas. Jis ir vyresnėlis Arminas – abu tautodailininkai, medžio drožėjai. Tačiau tik Linas pasekė tėvo pėdomis – jis restauruoja baldus, o Arūnas pasinėrė į verslą.

• Rašyti komentarą (2)