Žvaigždžių dukters aktorystė nepaviliojo

Garsių Lietuvos kino ir teatro žvaigždžių – Reginos Varnaitės ir Vytauto Eidukaičio – vyresnioji duktė Vyta Martinavičienė gyvena Kretingoje. R.Varnaitę, kaip komiškų vaidmenų atlikėją, žiūrovai ligi šiolei pažįsta iš televizijos šou laidų. O V.Martinavičienę, stebėtinai panašią į motiną, sutinka dauguma kretingiškių, tvarkyti reikalų užsukusių į Socialinės paramos skyrių, kuriame ji dirba.

V.Martinavičienė sutiko pasidalinti, kokią vaikystę bei santykius šeimoje ji mena, kai jos tėvai – pirmo ryškumo Kauno dramos teatro žvaigždės, aktoriai komikai – kažkada kone kiekvieno praeivio buvo atpažįstami tiesiog gatvėje.

Vytos Martinavičienės netraukė nei aktoriaus duona, nei gyvenimas didmiestyje. Pasirinkusi miškininkės specialybę, kone prieš tris dešimtmečius ji atvyko gyventi į Kretingą.

80–metį atšventusi gyvybingoji aktorė R.Varnaitė ligi šiolei neapleido teatro scenos: Kauno dramos teatre ji tebevaidina Bekampienę nuo scenos apie tris dešimtmečius nenueinančiame spektaklyje „Amerika pirtyje“, yra kviečiama į televizijos šou („Dviračių šou“, „Linksmasis našlys“ vaidino seriale „Grybauskai“), rengia kūrybinius vakarus, susitikimus.

Aktorius V.Eidukaitis mirė prieš 19 metų, būdamas 66-erių.

Aktorių šeimoje augo dvi dukterys: vyresnėlei Vytai šiandien - 52–eji, o jaunėlei Aušrai Eidukaitytei – 50.

Nejautė, kad tėvai yra žvaigždės

„Jautėmės tėvų labai mylimos. Niekada nestokojome jų dėmesio. Tėvai pasitikėjo mumis ir nekontroliavo mūsų laiko. Tačiau intuityviai jautėme, kad negalime jų nuvilti: jeigu pasakėme, kada grįšime, žodžio stengėmės laikytis, - atviravo V.Martinavičienė. – Kai augome, visiškai nesijautė, kad mudviejų tėvai – kažkokios žvaigždės. Tada nebuvo tokios žvaigždžių manijos, kaip dabar. Nesijautėme kažkokios išskirtinės, tiesiog būdavo ir tebėra smagu, jei kas pasako, kad esu Varnaitės ar Eidukaičio duktė. Ne dėl savęs, o dėl mano tėvų vaidmenų pažinojimo ir jų darbo įvertinimo“.

Vytautas Eidukaitis ir Regina Varnaitė scenoje - dažniausiai komiškų vaidmenų atlikėjai.

Abi Eidukaitytės augo meniškoje aplinkoje: Vyta penkerius metus lankė baleto studiją, o Aušra – dailę Juozo Naujoko meno mokykloje. Lankė parodas, bendravo su dailininkais.

„Gerai pažinojome ir teatro pasaulį. Tėvai mus vedžiodavosi į premjeras. Kartu vykdavome į gastroles po visą Lietuvą. Aktorių pora – Leonardas Zelčius ir Danutė Juronytė – taipogi pasiimdavo savo dukras Dovilę ir Kristiną, kurios buvo tokio pat amžiaus kaip mudvi. Teatro užkulisiai buvo tapę tarsi antraisiais namais: ten žaisdavome ir vaidindavome tikruose spektakliuose. Nuo šešerių metų teko būti Drugeliu spektaklyje „Buratinas“, pusmetį šokavau varle spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“, - kalbėjo V.Martinavičienė, patikindama, jog ir pamėgdžiodamos tėvus, kaip įprasta vaikams, užaugusios būti aktorėmis jos vis vien neketino. – Gal todėl, kad kažkiek paragavome tos duonos. Bet, matyt, nebuvo prigimtinio poreikio vaidinti“.

Dukterys Vyta ir Aušra su mama mėgdavo padūkti, o paūgėjusios - išsikalbėti iš širdies.

Vyta pasirinko miškininkės specialybę, o Aušra dirba Seime ir baigia teologijos bei filosofijos doktorantūros studijas. „Jeigu apsigins disertaciją, ji bus pirmoji teologijos mokslų daktarė Lietuvoje“, - sesers moksliniais pasiekimais pasidžiaugė V.Martinavičienė.

Aktorinė A.Eidukaitytės gyslelė, pašnekovės žodžiais, atsiskleidė neseniai: „Sesuo tapo mamos vadybininke, renginių organizatore, scenarijų autore. Kol buvo gyvas tėtis, to nereikėjo. Jiedu kartu rengdavo programas, vesdavo kūrybinius vakarus, papildydavo vienas kitą. Jų tandeme dominuodavo tėtis, apdovanotas ne vien šmaikščiu žodžiu ir subtiliu humoro jausmu, bet ir įgimtu talentu jausti ir valdyti žiūrovų auditoriją“.

„Tikra aktore norėjo būti tik mama, -

tvirtino pašnekovė. – Ji niekada kitaip nė negalvojo ir siekė savo tikslo. Jau besimokydama Ukmergės gimnazijoje ji vaidino, mėgo išraiškingai skaityti eilėraščius. Po karo išvyko į Kauno dramos studiją, aukštąsias aktorystės studijas baigė Maskvoje“.

Pirmas R.Varnaitės vaidmuo gyvenime buvo berniukas. Ji augo su ketveriais metais vyresniu broliu Eriku, kuris vėliau tapo įžymiu skulptoriumi, medalių kūrėju. „Mama, stengdamasi pritapti prie jo draugų kompanijos, kartu laipiojo po medžius, ir rengdavosi kaip berniukas. Ji visaip maskavo savo mergaitišką prigimtį. Ligi šiolei ji išlaikė valiūkiškas manieras, tebemėgsta ekstremalius pojūčius. Jei niekas nemato, ir dabar dar, įsiropštusi į medį, nusiskina obuolį“, - juokėsi Vyta.

R.Varnaitė scenoje - labiau temperamentinga, negu ji yra tikrajame gyvenime. Gyvenime ji, anot dukters, – lėto būdo žmogus, kuo sunku patikėti žiūrovui. Apdovanota puikia klausa ir gražiu balsu.

R.Varnaitė, dukters žodžiais, nebuvo skrupulinga moteriškai buičiai: nemėgo šlavinėti, rankioti dulkių. „Jai ilgokai nereikėjo šeimininkauti namie – virti, kepti, nes tuos darbus atlikdavo močiutė.

Tėvai susitiko ir „susiženijo“ studijuodami Maskvoje. Vėliau gyvenome ir augome kartu su seneliais, tėčio tėvais – Valerija ir Jonu Eidukaičiais. Jų dėka abiem su seserimi neteko „ragauti“ sovietinio darželio. Kai tėvai išvykdavo į gastroles, močiutės pareiga buvo skaityti mums pasakas“, - pasidžiaugė Vyta.

Du Vytautai – senelis ir anūkas: vienam – 60 metų, kitam – 6 mėnesiai.

Tėvą – Vytautą Eidukaitį – duktė mena ir scenoje, ir gyvenime buvus komiku ir kompanijų žmogumi, jų siela. Mama, Vytos žodžiais, tik žavėdavosi jo gebėjimais bendrauti su žmonėmis ir scenoje, ir susiėjimuose. „Vokiečiai jį, Vytauto Didžiojo universiteto chemijos inžinerijos specialybės studentą, buvo išvežę priverstiniams darbams į Vokietiją. Pasibaigus karui rusai jį, kaip belaisvį, išvežė į Donbaso kasyklas. Iš ten 1948 m. artimiesiems jį pavyko ištraukti, - pasakojo V.Martinavičienė. – Tačiau grįžęs iš tremties, su savo tėvais jis nebesusitiko. Jie prasilenkė: jo tėvą Joną Eidukaitį, Lietuvos kariškį, raitosios policijos viršininką ištrėmė į Vorkutą, o motiną Valeriją – į Kazachstaną“.

V.Eidukaičio sesers vyras Alfonsas Radzevičius tuomet buvo Kauno dramos studijos vadovas. Jis Vytautą ir pakvietė į teatrą.

Nors svajojo tapti chemiku, V.Eidukaitis pamilo teatrą ir iš jo valgė duoną ligi gyvenimo pabaigos.

„Tėtis mudvi su seserimi labai mylėjo. Su juo pramogaudavome santūriau negu su mama. Jis mus vesdavosi į kiną, žibuokliauti. Labai mėgo gamtą. Buvo labai romantiškos sielos žmogus. Iš jo perėmiau skiepytą meilę gamtai, ypač miškui, - kalbėjo V.Martinavičienė. – O su mama buvo kitoks santykis, buvome labai atviros, bet kitaip ir pramogaudavome: karstydavomės po medžius, čiuožinėdavome pačiūžomis, važinėdavomės rogutėmis“.

Didmiestis gyventi netraukė

Vyta atviravo, jog, įstojusi į Žemės ūkio akademiją studijuoti miškininkystę, žinojo, kad Kaune nepasiliks: „Sąmoningai norėjau iš jo bėgti. Matyt, nugalėjo vaikystėje įskiepytas gamtos pajautimas“.

Po studijų jai pasiūlė darbą Kretingos miškų ūkyje. Kretingoje sutiko savo būsimą vyrą Kęstutį, čia ir nutekėjo. Kretingoje gimė ir užaugo visi trys Vytos vaikai. „Visi trys vaikai studijavo ar tebestudijuoja Kaune, ir gyveno kartu su mama ir mano seserimi“, - šeimos pagalba ir darna pasidžiaugė V.Martinavičienė.

Vyriausias, 27-erių, jos sūnus Andrius jau sukūrė savo šeimą ir susilaukė dukrytės. Šiuo metu jis gyvena, dirba ir baigia fizikos doktorantūros studijas Drezdene. 24-erių vidurinėlis Vytautas, krikštytas senelio ir mamos vardu – komunikacijų inžinierius, magistrantas. Jis neseniai irgi sukūrė šeimą ir dar glaudžiasi pas močiutę ir tetą.

Kartu su jais dar gyvena euroinstitucijų administracijos magistrantė, 22-jų jaunėlė Jorūnė. Abi su teta A.Eidukaityte jos dirba Seimo kanceliarijoje.

„Mano vaikai taip pat nepasirinko meniškų specialybių, o atvirkščiai – susijusias su tiksliaisiais mokslais. Gal į juos perėjo jų senelio, mano tėvo, norėjusio būti chemijos inžinieriumi, genai, - svarstė pašnekovė. – Labiausiai į senelį yra „nusidavęs“ Vytautas – ne be reikalo nešioja ir jo vardą: jis perėmė ir ypatingą humoro jausmą, ir turi tą savitą paveldėtą „šarmą“.

• Rašyti komentarą (2)