Slėpiningi veidai: iš akmens – į fotografiją

Fotografuoti – plungiškės menininkės Kristinos Paulauskaitės pomėgis, neatsiejamas nuo jos darbo. Menininkės K. Paulauskatės fotografijos iš ciklo „Viliaus Orvido veidai“.

Plungės viešosios bibliotekos dailininkė-fotografė, kultūros draugijos „Saulutė“ vadovė ir laikraščio „Žemaičių saulutė“ redaktorė Kristina Paulauskaitė savo sukurtu fotografijų ciklu „Viliaus Orvido veidai“ savitai įamžino mūsų kraštiečio šviesaus atminimo Viliaus Orvido, kaip skuptoriaus, kūrybinį palikimą. „Smiltys“ pasidomėjo, kuo K. Paulauskaitę patraukė šios spalvingos asmenybės kūryba — žvilgsnis į akmenyje sustingusius veidus.

– Kaip Jūs „atradote“ Vilių Orvidą su jo slėpiningu pasauliu? Gal pažinojote jį asmeniškai?

– Atgimimo metais per televiziją buvo rodoma keletas įdomių laidų. Vienoje jų pamačiau Grūšlaukėje gyvenusią religinių paveikslų tapytoją Barborą Jankauskaitę. Taip ir stovi akyse vaizdas – tolyn bėgančiu keliu vis tolstanti mažučiukė senutė, kol galop visai pranyksta.

Tada ir kilo mintis susirasti  daugiau tokių nežinomų menininkų. Surankiojom apie dešimt įvairių žanrų kūrėjų, pakvietėm iš Merkinės brolius Černiauskus su jų krašto paprastų žmonių nuotraukomis ir Plungėje surengėm parodą „Mažo žmogaus dvasinis pasaulis“. Į atidarymą parsivežėm B. Jankauskaitę, – ją vis aplankydavom, skaldėm malkas, tvarkėm trobelę, fotografavom.

Daugelis susitikimų, kūrybinių atradimų ir įvyko kelionėse. Su bendraminčiais dviračiais išvažinėjome Žemaitiją. Kartą, grįžtant iš Barboros, užsukome pas Salantuose gyvenusią bendradarbę Onutę Kaniavaitę. Buvome girdėję apie tokį „absurdo“ muziejų prie Salantų, pravažiuodami prošal matydavome virtines autobusų į sodybą. Onutė pasisiūlė palydėti.

Per pirmąjį apsilankymą, 1989-aisiais, dar buvo gyvas V. Orvidas, jo motina, brolis. Tąsyk Viliaus nesutikome. Kaip ir visi, visur landžiojom, laipiojom, buvo keista, kad niekas nieko nedraudė, – toks laisvės pojūtis. Daug fotografavom, stebėdamiesi, kad niekas nevagia skulptūrų, tik vėliau sužinojom, kad visko buvę.

Kitąkart apsilankėm, kai sodyboje turėjo vykti kažkoks festivalis. Tada ir Vilių sutikome. Nesiveržėme į jį supantį ir taip tirštą įvairiausių žmonių pasaulį. Atrodė, kad jie visi susigyvenę ir mūsų ten nereikia. Stebino, kad tokioje žmonių maišalynėje Vilius tiek daug yra padaręs skulptūrų, tiek visko privilkęs. Atrodė, kad tie savęs ieškotojai siurbia Viliaus dvasią, bet mažai jam padeda, tik jis viešai nusivylimo neparodo. Dar buvo juntamas ir šeimos pasipriešinimas, kam čia tiek valkatų prilindę, motinos valdingumas ir prieštara tokiai sodybos idėjai.

– Kada ir kaip kilo sumanymas sukurti fotografijų ciklą „Viliaus Orvido veidai“?

– 2019-ųjų gegužę su fotoklubu „Žybt“, keliaudami po Žemaitiją, aplankėme ir Orvidų sodybą. Sesuo Palmira pardavė bilietus, vaikščiojome vieni: nei tų plūstančių turistų minių, nei pavienių atklydėlių antplūdžio muziejus nebesulaukia.

Akmenų sangrūda be žmogaus negyva, nors takeliai nušienauti, tvarkingai sudėliota visa, ką įmanoma buvo sudėlioti. Matosi pastangos gyvinti sodybą, bet ar tai – vienos sesers jėgoms? Tie menki pinigai už bilietus neišgelbės.

Mums, kultūrininkams, atrodė, kad po Viliaus mirties ten galėjo gyvuoti tam tikra menininkų bendruomenė su buvusiais Viliaus bendraminčiais, kad sodyba galėjo būti nupirkta valstybės. Patiko Jono Meko mintis įtraukti ją į UNESCO saugomų paveldo objektų sąrašą. Nieko neįvyko. Kas bus, kai giminaičiai neturės jėgų net takelių nušienauti?

Čia toks liūdnas ekskursas į ateitį. O ciklas „Viliaus Orvido veidai“ kažkaip netikėtai atsirado rengiantis fotoklubo „Žybt“ metinei parodai. Peržvelgiau to gegužės žygio metu darytas nuotraukas, ir gimė idėja.

– Kiek fotografijų sudaro ciklą, koks buvo pagrindinis atrankos principas ir idėja? Ar tai – tik akmenyje sustingę skulptoriaus įsivaizduoti šventųjų atvaizdai, ar yra ir kitokių?

– Į ciklą sudėjau stambiu planu fotografuotus skulptūrų atvaizdus. Žavesio turi visokios senienos, griuvėsiai, apleistos vietos ir tos laiko, lietaus, vėjo apgraužtos stovyklos, su išryškėjusiomis raukšlėmis, įtrūkimais. Entropija – toks tragiškas nyksmas, bet paradoksas, – nykstanti materija kuria gyvastį. Kažin, ar nugludintas daiktas, ką tik nuo kalto, spinduliuotų tą efemerišką menininko vidaus šviesą?

Kol kas ciklą sudaro 10 nuotraukų. Jei dar teks lankytis sodyboje, paieškosiu ir daugiau tų „veidų“.

– Ar šiandien bendraujate su  V. Orvido bendraminčiais  ir pasekėjais?

– Kurį laiką sodyboje gyveno klaipėdietis keliautojas Eimutis Vaičiulis, matęs ten vykusį gyvenimą ir gana kritiškai jį įvertinęs. Kaskart apsilankant pastebėjom, kad mąžta skulptūrų, nebėra tų, kurias fotografavom pirmą kartą. Po Viliaus mirties dar paspartėjo nykimas, kai kurių statinių neliko, skurdėjo aplinka ir nebetraukė ten vykti.

2002-aisiais buvom susirinkę paminėti 10-ąsias Viliaus mirties metines: atvyko pažįstamų iš Vilniaus, su Viliumi bendravusios Platelių muzikantės Diana Paulauskienė, Lolita Gabšienė, Evalda Valužienė. Atrodo, kad tuo metu susipažinau su dailininke Nijole Stunskaite, sukūrusia vėliavą ir draugijai „Saulutė“.  Ji papasakojo, kad po Viliaus mirties draugai norėjo kažkaip pratęsti tą sodybos dvasią, ten gyventi, kurti. Nijolė svajojo sukurti bendruomenei savitą aprangos stilių, rengti apeigas, bet nesutiko Viliaus šeima.

Per dešimtmečio paminėjimą dar nufotografavau Viliaus motiną su pussesere Joana Šimaitiene, – ši nuotrauka buvo eksponuojama parodoje „Tavo lango šviesa“, kaip ir dvi medinės Orvidų sodybos madonos. Parodoje „Žemaitijos šviesa“ eksponavau keletą pirmojo apsilankymo metu padarytų vaizdų. Vėliau sodyboje lankėmės su vokiečių menininkėmis.

— Kuo žavi V. Orvido kūryba, kuo traukė Jūsų dėmesį jo asmenybė?

– Vilius kaip asmenybė buvo charizmatiškas, jo gyvenimo būdas ir jo kūryba buvo našta, prilygintina šv. Pranciškaus aukojimuisi. Arba Kristaus, nešančio kryžių, optimizmui: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ Tuo Vilius ir nemirė mumyse, tuo ir įkvepia kitokiam gyvenimui ir kūrybai.

– Papasakokite trumpai apie save: ar fotografija – Jūsų pomėgis, gal jau anksčiau esate sukūrusi kitokių  ciklų ir fotografijoje įamžinusi kitus kūrėjus?

– Dalyvauju įvairių nevyriausybinių organizacijų veikloje: Nuo Atgimimo pradžios – Lietuvos žaliųjų judėjime, keliautojų klube „Terra incognita“, paveldosaugos klube „Oginskių dvaro bičiuliai“, Plungės ir Rietavo krašto fotoklube „Žybt“.

Esu kilusi nuo Kryžkalnio. Po studijų Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume atvykau į Plungę, – nuo 1988 m. dirbu Plungės viešojoje bibliotekoje. 

Fotografija susijusi su mano darbu: fotografuoju renginius, organizuoju įvairių meno žanrų parodas. Nuo 2009 m. dalyvavau rengiant tarptautinę fotoparodą „Plungės fotobienalė“.

Pirmąją autorinę  parodą surengiau paskatinta Plungės miesto partnerio Vokietijos Mendeno miesto partnerystės draugijos. 2007 m. su grupe žemaičių fotografų dalyvavau tarptautiniame fotoplenere „Veidai ir vaizdai: žmogus ir jo aplinka (antropologinis menininko žvilgsnis)“ Latvijoje, nuotraukos buvo išspausdintos kataloge „Veidai ir vaizdai“. Dalyvavau keliose Pasaulio žemaičių dailės parodose. 

Esu sukūrusi keletą instaliacijų ir fotociklą Oskaro Milašiaus eilėraščių motyvais, ciklą „Išeinantys sodai“, seriją „Dievuliai“ medinių liaudies skulptūrų motyvais, portretų ciklą „Lietuviai“, kuriame pavaizduota ir neseniai mirusi JAV poetė Eglė Juodvalkė.

Šiuo metu su fotoklubu „Žybt“ vykdome du projektus: „Žemaičių menininkai, jų dirbtuvės ir darbai“ bei „Žemaičio kodas fotografijoje“.

• Rašyti komentarą (0)