Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Linkiu, kad gyventume

  • Pirmas puslapis
  • 2020-04-10

Šventos Velykos Vakarų slavų – velkij, velikij – su didingumu siejamos. Velykos – Pascha – yra perėjimas, procesas. Tą perėjimą pradėjome Pelenų dienos trečiadienį, kada po Užgavėnių visų tų linksmybių barstėme žmonėms pelenus ant galvų ir sakėme dvi frazes: „Atsiverskite ir įtikėkite į evangeliją“, „Žmogau atmink, kad dulkė esi ir dulke virsi.“

Žydų Pascha – jų tautos perėjimas iš nelaisvės į laisvę, išėjimas iš Egipto į Pažadėtąją žemę, perėjimas Raudonąja jūra, kur tykojo mirtis. Mums, krikščionims, ta kelionė yra perėjimas iš mirties į gyvenimą. Mes švenčiame Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų.

Tokių Velykų Vakarų kultūroje dar nebuvo. Lietuvoje irgi. Šitas laikas yra išbandymas. Tačiau visada, kiekvienoje dienoje, kiekviename suvaržyme turime atrasti gėrio. Jėzus pasiliko per visas dienas, iki pasaulio pabaigos. Jis yra, kai krikštijame vaikutį, jis yra ir tą džiaugsmo dieną, kada dvi jaunos širdys pasako viena kitai: „Aš mylėsiu tave iki mirties.“ Jėzus yra ir žmogaus mirties dieną.

Tokia ta nūdienos realybė ir joje nereikia mums, krikščionims, ieškoti blogio, reikia ieškoti Dievo. Karantino savaitėmis pasigirsta balsų: „Mes neteisingai gyvenome, už tai Dievas mus baudžia.“ Tai didžiausia neteisybė apie Dievą, kuris yra meilė. Galbūt toji ideologija eina iš Senojo Testamento, kuriame Izraelio tautos tremtys, šventyklos sugriovimas, visokios nelaimės, tai, ką žydai priėmė kaip Dievo bausmę už jų padarytas nuodėmes. Su Jėzumi viskas keičiasi – mūsų naujiena, Naujasis Testamentas (Šventas Raštas) yra geroji naujiena. Štai evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip, pamatę aklą, mokiniai klausia: „Kas nusidėjo – jis ar jo tėvai?“ Iškart ieškomas blogis, kas yra kaltas. Ir Jėzus aiškiai pasako: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn. 9,3). Jis atėjo gydyti, prikelti, dovanoti žmogui gyvenimą. Šiame suvaržymo laike krikščionys ieškome Dievo kaip gėrio. Kiek daug yra gerų žmonių Kretingoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurie moka ir šiandieną suvaldyti neviltį, pyktį, padėti kitam.

Paprastą dieną atėjau į tuščią bažnyčią. Gale bažnyčios pamačiau stovinčią paauglę mergaitę. Ji manęs paklausė: „Ar galėčiau pagroti?“ Pasakiau: „Taip.“ Ji išsitraukė smuiką ir sugrojo „Ave Maria“. Aš buvau danguje. Mergaitė iš Klaipėdos rajono atvažiavo į Kretingą pagroti ne žiūrovų pilnai salei, o tuščioje bažnyčioje. Popiežius Benediktas organizavo net asamblėją „Grožybės kelias“. Šiandieną bažnyčiai, Dievo tautai reikia grožio, nes per grožį pažįstame Dievą ir vienas kitą. Kitas momentas tuščioje bažnyčioje: prie Šv. Marijos altoriaus meldžiasi močiutė, jos veidas nušviestas tokia tikra, tyra, pasakyčiau, iš gilumos kančios, skausmo šypsena. Du stebuklėliai: mergaitė, grojanti „Ave Maria“ ir močiutės malda.

Mačiau nuotrauką iš Italijos. Didelis plakatas ant namo sienos, jame gydytoja su visa ta apsaugine nuo koronaviruso apranga rankose laiko naujagimį. Plakate Italijos žemėlapio kontūrai, vėliavos spalvos. Gydytoja savo rankose laiko naujai užgimusią Italiją. Filmuotas siužetas iš interneto platybių – tėvas su mažamečiu sūnumi eina gatve per sugriautą miestą, gal Sirijoje. Sūnelis tėvo klausia: „Tėveli, kodėl žmonėms netrūksta bombų, o kaukių nėra?“ Mums duotas laikas suvokti, permąstyti daug ką.

Dabar tas laikas, kai pirmose pozicijose stovi ne kariškiai, kurie gina mūsų gyvenimą nuo priešų. Pagarba ir jiems, čia kalbos apie tai nėra. Bet šiandieną kovos už žmonių gyvybes fronto pirmose linijose stovi medikai, socialiniai darbuotojai. Pagarba Lietuvos ministrams. Žodis ministras reiškia tarną, šiandieną jie tarnauja mums kiekvieną brangią minutę. Ir norisi, kad tai, kas vyksta dabar, nebūtų tik repeticija blogesniems dalykams. Turime dėkoti, kad yra tos ryšio priemonės, galime paskambinti savo artimam žmogui, sužinoti, kaip jis gyvena. Gal neaplankysime savo artimųjų per šv. Velykas. Mes turime laikytis karantino taisyklių, ir tai yra teisinga – saugoti save ir kitus. Per tą mes dar labiau išalksime artimo bendravimo. Jėzus sako: „Palaiminti, kurie alksta, jie bus pasotinti.“ Ateis metas, baigsis karantinas, tas perėjimas. „Ir aš atgimsiu, ir tu atgimsi“, – čia žodžiai iš naujos italų dainos „Rinascero, Rinascerai“. Išgyvensime šį laiką kartu. Negalėdami susikibti rankomis, sujunkime širdis. Kiti klausia: kas bus po to? Žmonės toliau tęs gyvenimą. Turime istoriją, kas buvo po karo, po laisvės atgavimo – vėl grįžom į ramesnę, saugesnę gyvenimo tėkmę. Ligoninės neužsidarys, bažnyčios, gal duos Dievas, neužsidarys. Noriu padėkoti žmonėms, kurie meldžiasi, kurie pradeda suprasti, kad jų namai irgi yra šventovės. Klausia, ypač jauni: „Ką daryti, kai negali ateiti į bažnyčią?“ Sakau, susėskite, uždekite žvakę, pusvalandį paskaitykite trumpą ištrauką iš Švento Rašto ar kokią litaniją iš maldaknygės ir būtinai „Tėve mūsų“ sukalbėkite. Tegul mūsų širdys garbina Kūrėją, kuris myli šitą pasaulį. Apaštalas Paulius sako: „Dievas nesukūrė mirties ir ligos. Dievas sukūrė žmogų, kad jis gyventų.“

Velykos yra gyvenimo šventė. Linkiu, kad mes gyventume.

Kretingos katalikų parapijos klebonas brolis pranciškonas Astijus Kungys


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas