|
|
|
Kretinga: 1946-ųjų metų pradžia
Pastarosiomis dienomis įdomios pasirodė man į rankas pakliuvusios kunigo Antano Petronaičio dienoraščio nuotrupos, kuriose paprastai ir kasdieniškai nupasakoti įvykiai, Kretingoje įvykę prieš 74 metus – 1946 m. sausio–kovo mėnesiais. Dienoraštyje aprašyta, kaip kovo 19 d. buvo suimtas Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Jurgis Ožeraitis. Simboliška, kad šiais metais, būtent kovo 19 d., Kretingos katalikų bažnyčioje buvo švenčiamos šv. Mišios už vasarį amžinybėn iškeliavusį Jurgio Ožeraičio anūką Liną Stankevičių... Gyvenimas lėmė lagerius Antanas Petronaitis (1905–1989) gimė Antano († 1951) ir Viktorijos Miltakytės (1871–1948) Petronaičių šeimoje Ankštakių (Senkų) kaime Kretingos rajone. 1932 m. gegužės 21 d. įšventintas į kunigus, dirbo vikaru Žeimiuose, 1944 m. perkeltas į Telšių vyskupiją ir paskirtas Tūbausių klebonu bei Padvarių vienuolių seserų pranciškonių kapelionu. 1949 m. areštuotas ir rugsėjo 24 d. ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų nelaisvės Karagandos srityje, Steplage, po to – Pesčianlage. 1956 m. balandžio 2 dieną paleistas. Grįžęs iki gyvenimo pabaigos buvo Kretingos altarista. Laidotuvių dieną į Kretingos senąsias kapines, A. Petronaitį lydėjo vyskupas Antanas Vaičius, 21 kunigas ir gausi tikinčiųjų minia. Kunigo A. Petronaičio sesuo Felicija Petronaitytė (1912–1996) 1938 m. ištekėjo už Jurgio Ožeraičio (1911–1947) – kario savanorio, ginkluoto pasipriešinimo dalyvio, LLA Žemaičių apygardos Kardo rinktinės įkūrėjo, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus. Jurgis Ožeraitis 1938 m. baigė Karo mokyklą Kaune, tarnavo leitenantu artilerijos daliniuose. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, pasitraukė iš armijos. 1941 m. rudenį su šeima persikėlė gyventi į Kretingą, į žmonos Felicijos tėvų ūkį Ankštakiuose. 1941–1944 m. dirbo Kretingos draudimo inspekcijos buhalteriu. 1943 m. gegužės mėn. paskirtas Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Šiaulių apygardos Kretingos rinktinės štabo viršininku. 1944 m. gestapo išretinta rinktinė atkurta, liepos mėn. J. Ožeraitis paskiriamas štabo ryšininku. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno legaliai, dalyvavo pogrindinėje LLA veikloje. Nuo 1945 m. paskirtas Kretingos Kardo rinktinės vadu. Įsakymus pasirašinėjo Mažeikos ir Ūso slapyvardžiais. Enkavedistams organizaciją susekus ir 1945 m. vasario 16 d. atvykus į Ankštakius jį areštuoti, iššoko pro antro aukšto langą ir pabėgo. Nuo to laiko abu su žmona perėjo į nelegalią veiklą, slapstėsi atokesniuose kaimuose. Tuomet Kardo rinktinės vadas vadovavo LLA daliniams iš pogrindžio. 1946 m. sausio 21 d. naktį saugumiečiai, suimdami žmoną Feliciją, ją pašovė arti širdies. 1946 m. kovo 19 d. Jurgis Ožeraitis, slapta atėjęs į uošvių sodybą aplankyti savo trijų dukterų, pateko į enkavedistų ir stribų surengtą pasalą, buvo suimtas. Išvežtas į NKVD Kretingos poskyrio būstinę, vėliau – į Klaipėdos kalėjimą, žiauriai kankintas. Karo tribunolas Klaipėdoje 1946 m. rugsėjo 18 d. jam skyrė 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Išvežtas į lagerį Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Vanino įlankoje mirė iš bado. 2001 m. spalio 8 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, 2002 m. kovo 14 d. suteiktas majoro laipsnis, 2002 m. gegužės 10 apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties). Žmona Felicija Ožeraitienė teista kartu su vyru, ištremta į Kazachstaną.
Iškalbingiau už istorijos faktus Iškalbingiau negu sausi istorijos faktai apie šiuos įvykius pasakoja kunigo Antano Petronaičio dienoraščio ištraukos. Keletas jų gali būti įdomios ir skaitytojams. „1946 01 11. Naktį pas tėvus sklype per priemenės langą įsiveržė 4 NKGB-istai, nes pro duris tėvai neleido. Lauke buvo dar trys. Tėvai, užlipę ant aukšto, rėkė gvoltos, nes labai persigando. Įsibrovėliai aplandžiojo visas pakampes, rodos, nieko nepagrobė.“ „1946 01 21. Rytą anksti, 3 val. Europos laiku, NKVD įsiveržė į Padvarių vienuolyną, komisaro vedami pasibeldė į mano duris. Rengiuosi ir įleidžiu. Atidarius duris, pasimato velniški jų veidai. Pirmasis žemo ūgio, žaliais apvadais uniforma, antras juodos išvaizdos, vilkintis civiliu juodu ilgu paltu. (...) Namuose Ankštakių kaime pas tėvus taip pat užsuko septyni NKVD-istai. Motiną [Viktoriją Petronaitienę] terorizavo dėl vaikų. Išvertė visus kampus, ieškojo sklepo. Atitraukė sofą. Ilgai buvo ant aukšto, išvertė visas knygas. Tie patys buvo ir Padvariuose. Namuose motina gvoltu rėkė, matyt, iš didžiausio siaubo. Aš irgi verkiau, kad taip Dievas apleido. Gaila ir liūdna ir klaiku dėl šių įvykių. Nejaugi tu, Viešpatie, pražudysi mus? Pasigailėk ir neleisk mūsų kankinti tiems smakams ir pragaro išperoms.
Rytą 5 val. pas Petrauskienę Traidžiuose nakvojusią mano seserį Felę [Feliciją Ožeraitienę] suėmė ir nuvežė Kretingon. Tą naktį tie patys buvo ir pas mane, ir pas tėvus draskydamiesi. Felė slėpdamasi užlindo už pečiaus, bet ten ją surado. Po to ji matomai artinosi prie durų ir taikė vienu momentu bėgti, tačiau buvo iš automato paleistais šūviais sužeista. Kulka praėjo porą milimetrų nuo širdies. Tada visaip koliojama buvo paguldyta vežiman ir nuvežta Kretingon. Felė turi 3 mažus vaikus ir jiems pas žmones ieškodama darbo uždirbdavo duoną.“ „1946 01 24. Sužinau, kad Jurgių skrynią NKGB išplėšė, labai daug daiktų susidėjo į maišą ir išsivežė: Felės pilką švarkiuką, rausvą divoną, išsiuvinėtas man užuolaidas durims, mažą staltiesėlę (fiolkos), mamos kuską, medžiagų nesiūtų, keletą staltiesių, nekarpytų rankšluosčių 2 ritinius, 2-ejas langų užuolaidas. Negalima apsakyt, kiek daug.“ „1946 02 08. Šiandie moklinėju po Kretingą naujo rusų paso reikalais. Pirmiausia einu į metrikacijos skyrų, gal gausiu metriką [gimimo liudijimą]. Ogi žiūriu, kad pana rusiška bliuze nė nemano žmonių aptarnauti. Jai šalta ir be to jai kiti vėjai galvoj, negali dirbti, turi eiti pas majorą ir t. t. Kiti žmonės jau po pusantro mėnesio laukia metriko. Kiti su ja barasi bei riejasi. Tai tipiškas ir įkūnytas komunistiškas chaosas. Stebėjęs visą tos aplinkumos eigą, nieko nei nepaklausęs, pamatęs, kad čia kvailių darbas, išėjau.“
„1946 02 14. Keliauju į Tūbausius. Grįžęs Padvarių vienuolynan iš sesių sužinau, kad čia atsiunčia iš Kretingos prieglaudos dar 20 asmenų, nes prieglaudoj turi būti mažiausiai 50 žmonių. Vietos įguloj šnarėjimas ir bruzdėjimas bei kraustymasis ir susispaudimas. Vargas užpuolė ir „amerikonus“, kuriuos krausto iš komfortiškai įrengtų jų pačių finansais ir pastangomis pastatytų Kretingos centre šv. Antano namelių, kuriuose ruošėsi oriai ir ramiai praleisti savo gyvenimo saulėlydį... Naujiena kaip perkūnas iš giedro dangaus arba, tiesiai šviesiai – iš žvaigždėm puoštų bokštų.“ „1946 02 15. Einu pas Tėvus. Trys vaikai [Felicijos ir Jurgio Ožeraičių vaikai] belaukią dėdės. Apdalinu juos saldainiais ir obuoliais.“ „1946 02 16. Metinės kaip iš namų išvijo Jurgį [Ožeraitį].“ „1946 02 21. Vykstu Kretingon atsiimti paso. NKGB jau nori išimt Felę iš ligoninės. Liūdnos žinios – žmones vagonuose pravežė...“ „1946 02 27. Trečiadienio naktį Felę žiauriai stumdydami iš Kretingos ligoninės nugabeno į kalėjimą. Dabar draskys jau, o ji vargšė peršauta, nestipri, kentės raudonųjų pragarą. Toliau tęsiasi pokario bolševikmečio kančios. Einu namo, sniego labai gilu. Motiną randu raudančią, nes susirgęs Tėvas. Felė jau kalėjime.“
„1946 03 05. Pareinu namo. Randu Jurgį [Ožeraitį], papjaunam malkas. Pasikalbam. Sužinau, kad Šeputį [Antaną iš Kretingsodžio] suėmė. Suimta taipgi ir Julė [Julija Dzindzelietaitė, Kardo rinktinės ryšininkė] – ligoninės sesuo. Sako, labai ją sumušę, galva ištinus. Suimtas taipgi mokytojas Gruzbardis [Stasys iš Rūdaičių].“ „1946 03 07. Vykstu Kretingon, nueinu vienuolynan. Papasakoja, kad būk tai režimas kalėjimuose švelninamas: negalima inteligentų mušti, gerina maistą, bet kas patikrins. Tėvas neša Felei reikmenų į kalėjimą: divoną, kojines, megztuką ir maistą. Priima.“ Lemtingoji kovo 19-oji Savo dienoraštyje A. Petronaitis apie lemtingąją kovo 19-ąją, kada ir buvo suimtas J. Ožeraitis, rašė: „1946 03 19. Šv. Juozapo diena. Vykstu į Ankštakius aplankyti tėvų. Čia randu jau vakar atėjusį Jurgį [Ožeraitį]. Pasikalbam daržinėj bėgamais klausimais bei apie tarptautinę padėtį. Vis dar nepametam pasitikėjimo ir laukiame išgelbėjimo iš vakarų, nors jau blėsta ir ta viltis. Vakarai atrodo vargiai supranta ir negreitai supras bolševizmą. (...) Vakarai vis dar tariasi, posėdžiauja su šiais teroristais, nors šie azijatai seniai turėtų sėdėti izoliuoti nuo pasaulio už daromas užgrobtuose kraštuose nekaltiesiems kančias. Kaip skaudu tai išgyventi – konferencijose posėdžiauja, priima rezoliucijas, o šie griauna užimtas Europos sritis iš pamatų. Jurgis vis dar kalbėjo optimistiškai ir tikėjo greito vakarų įsikišimo vaduoti užimtas bolševikų sritis. Aš, tačiau, didelių vilčių nededu. (...) Po pietų Jurgis ką tai ant aukšto darė ir nulipęs sako, kad nuo Ankštakių kaimo vienkinkiu vežimu atvažiuoja trys vyrai. Man pasidarė šiurpu ir nejauku. Kilo mintis nueiti daržinėn ir tarti Jurgiui, kad leistųsi per laukus Ankštakių link, nes daržinė užstoja ir jie nematys, bet vėl baimė ir išgąstis stabdo mane.
Jie, būdami miegamajame pastebi mano portfelį ant lovos. Paklausę sužino, kad tai mano. Klausia, kur kunigas, ir Vita lepteli, kad verandoj. Tada mamai įsako pakviesti mane. Įeinu, randu sarkastiškai nusiteikus teroristus. (...) Aš stebiu pro tėvų kambario langelį, kas vyksta. Šaukiuosi Dievo ir Marijos, kad išsaugotų Jurgį. Toliau seku ir su išgąsčiu žiūriu, gal išeis iš daržinės numoję ranka. (...) Po valandėlės išvydau nelaimingą Jurgį ropojant lauk, iškėlusį rankas. Taip pateko Jurgis velniams žmonių pavidaluose. Tada išropojusiam liepia gult kniūbsčia, rusas su koja primina nugarą, įbedęs šautuvo vamzdį į pakaušį, o antrasis apžiūri ir iškrato jį visą. Pas Jurgį kišenėj rado granatą. Po to suriša jo rankas ir kojas. Įėjau pasakyti mamai, kuri alpsta ir rauda, kas nutiko, o vaikai [Jurgio vaikai] klykia. Ar kas galėjo numanyti, kad patirsim tokį sielvartą ir skausmą savo šeimoje, kad būsim taip draskomi ir terorizuojami niekam nieko blogo nepadarę, kad savo namuose būsim ujami kaip svetimi, draskomi, rišami ir varinėjami su šautuvų buožėmis. O Dieve! Šiandien ar nebus viena nelaimingiausiųjų dienų mums. Jau visą mūsų namiškių būrelį baigia išardyti tie iš Azijos atvykę mongolų ainiai, tikri pragaro bernai. (...) Jurgis išsibučiavo su visais. Į kambarį neleido įeiti atsisveikinti su mažiausia 1 m. 9 mėn. dukrele Genute. Atvyko vežimas, susidedam čemodanus ir aš kartu važiuoju Kretingon. Nelaimingas Jurgis tarp dviejų NKGB-istų kitam vežime. Tokia gedulinga procesija išslinko iš mūsų kiemo. Sudiev, kažin, ar bepasimatysim kada, kažin? [Daugiau niekam iš šeimos Jurgio Ožeraičio šiame gyvenime pamatyti neteko]. Jurgis Ožeraitis nuėjo į kančių pasaulį, į atsivėrusį lietuviams bolševizmo pragarą.“
Jolanta KLIETKUTĖ
Kretingos muziejus
|
|
