Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kiekvienas papuošalas – savai valdovei

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-03-13
Jokių menotyros mokslų neragavusio karteniškio Žydrūno Einars rankos sukuria juvelyrikos stebuklus.

Karteniškio juvelyro tautodailininko Žydrūno Einars rankoms paklūsta įvairiausi akmenys, kuriuos jis subtiliai įvelka į sidabrą. Kiekvieną – vis kitaip, todėl jo kūryboje nėra dviejų vienodų darbų. Tačiau didžiausia meistro meilė yra gintaras.

„Geriau neklauskite, kodėl: argi įmanoma atsakyti, kodėl myli tą ar kitą ir už ką myli? Tiesiog taip duota“, – atviravo 55-erių savamokslis gintaro meistras, savo amatą ištobulinęs taip, kad šiandien yra vienas garsiausių savo srities kūrėjų Lietuvoje.

Gintaras išgyvena renesansą

„Gintaras – tai kažkas ypatingo: ir jo kvapas, ir šiluma tarp pirštų. Gintaras niekada nebūna šaltas, netgi šviežiai ištrauktas iš jūros, – intrigavo pašnekovas, užsiminęs, kad anksčiau ir pats eidavęs gaudyti gintarų. – Geriausias metas tikėtis laimikio – pučiant jūriniam vėjui, kai šis staiga pakeičia kryptį iš rytų, – tuomet patraukia sankaupas iš dugno, su jomis išmesdamas ir gintaro.“ Didžiausias paties pagautas gintaro gabalas svėrė per 100 gramų.

Su jūros išmestu, o ne kasyklose iškastu gintaru, sakė Ž. Einars, šiandien jis dažniausiai ir dirbąs. Būna, kad atneša parduoti žmonės ir iš anksčiau savo sukauptų resursų.

Puoštis gintaru, juokavo juvelyras, moterys mėgsta banguotai – tai jis labai populiarus, tai jo banga nuslūgsta: „Gal šiandien nebenori karolių. Bet pateiki gintarą kitaip – aš derinu klasiką su modernu, ir papuošalas vėl naujai sušvyti. Todėl, manau, šiandien gintaras išgyvena renesansą.“

Karteniškio meistro manymu, vyrauja bendra pasaulinė tendencija – minimalizmas, kuklesni papuošalai.

„Aš – ne fabrikantas“

Ž. Einars, itin subtiliai jaučiąs gintaro ir metalo dermę, kuria tik vienetinius papuošalus: „Negaliu sukurti dviejų vienodų – apie tai pagalvojus, nubėga drebulys. Aš – ne fabrikantas: jokio tiražavimo, jokių serijinių dirbinių. Galiu padaryti tik kažkuo panašius darbus, bet ne tokius pat. Pats įdomumas ir prasmė – dėlioti, taikyti, mintyti, fantazuoti. Būna dienų; sėdi, kaitini, liurlini, ir nieko – geriau eiti malkų skaldyti. O kitąkart paimi akmenėlį ir jis tau pats kužda, ką iš jo padaryti.“

Greta „Jūratės ašarų“ Žydrūno rankoms ir fantazijai paklūsta ir tolimų kraštų akmenys, dažniausiai atkeliavę pašto siunta iš Indijos: koralai, jaspis, ametistas, agatas, rodomitas, malachitas, citrinas, azuritas, lazuritas, perlai. Tie akmenys – jau nušlifuoti, įgiję savas formas, ir juvelyro pastangomis sujungti su sidabru, tampa įspūdingais papuošalais – žiedais, auskarais, sagėmis, pakabukais.

„Per tiek metų įsitikinau, kad kiekvienas papuošalas anksčiau ar vėliau suranda savo valdovę. Būna, sukuriu, paviešinu – niekam neužkimba. Pralaikau stalčiuj iki tam tikro laiko, kol vėl ištraukiu ir kažkam įkrinta į akį“, – apie papuošalo kelią pas Lietuvos ir užsienio šalių pirkėjus, dažniausiai – moteris, pasakojo juvelyras.

Suvenyras prezidento šeimai

Per tris kūrybinius dešimtmečius juvelyro Ž. Einars vardą pažino ne tik Kretingos krašto kūrėjai. Nuo 1988 m. pradėjo dalyvauti bendrose parodose, vėliau – rengti personalines parodas: pirmąją – „Stiklių“ galerijoje Vilniuje, Kretingos muziejuje, Vokietijoje ir Italijoje. Dukart dalyvavo prestižinėje šalies liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“, – užpernai joje pelnė trečią vietą.

Per tą laiką karteniškio juvelyriniais darbais pasipuošė ir aukščiausi šalies politikai, ir konkursų gražuolės, ir geriausi šalies bitininkai. Lietuvos Respublikos Prezidentūros užsakymu, iš kilogramą sveriančio gintaro gabalo meistras sukūrė pakabinamą suvenyrą – dekoraciją prezidentui Valdui Adamkui ir jo žmonai Almai jų auksinių vestuvių proga. Ž. Einars taip pat sukūrė prezentacinių suvenyrų komplektus vizitui į Izraelį.

Jo sukurta karūna pasipuošė gražuolių konkurso „Mis Palanga 96“ nugalėtoja. Lietuvos bitininkų užsakymu, prieš 10-metį originalią karūną, vaizduojančią tarp gintaro žiedų skraidančią gintarinę bitę, užsidėjo garsiausias šalies bitininkas.

Lietuvos tūkstantmečio proga į sostinės Taikomosios dailės muziejuje surengtą parodą, atspindinčią brandžiausią lietuvių tautos kūrybą, buvo atrinkti ir du Ž.Einars darbai – vėrinys ir žiedas. Tačiau dabar, neslėpė, nebenorintis viešumos, labiau pamėgęs kūrybinę tylą ir vienumą.

Meistrystės pamokos – laivyne

„Nesu ragavęs jokio menotyros mokslo, pats rankiojau žinias ir mokiausi intuityviai“, – neslėpė pašnekovas. Pirmąsias akmenkalystės pamokas, jis sakė, išmokęs dar kariuomenėje, tarnaujant Sevastopolio laivyne. Jo mokytoju buvęs nuo Uralo kilęs bičiulis juvelyras Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas, – šio vardas, tėvavardis ir pavardė – tokie pat, kaip paskutiniojo Rusijos caro.

„Pamatytumėt, kokius fantastinius darbus kuria Nikolajus – jo papuošalai vien su deimantais, topazais. Neseniai viename Kinijos eskizų konkurse jis pelnė Grand prix – 25 kg sveriantį aukso grynuolį. Jam parodau savo darbus, įvertina lakoniškai „molodec“ – šaunuolis“, – apie savo neoficialų mokytoją pasakojo Žydrūnas, savo meistrystės pradžioje dirbęs Druskininkų liaudies meno susivienijime „Ūla“, o vėliau – savarankiškai.

Tautodailininkas su žmona Dalia gyvena vienoje seniausių sodybų Kartenoje, kuri kažkada priklausė Kartenos viršaičiui Gagilui, – ten išlikusi kone 200 metų senumo daržinė. Trys jų vaikai – sūnūs Julius, Dalius ir duktė Ieva – gyvena kas sau, tėvo pėdomis pasekė tik 32-jų Julius – studijavo vizualinį dizainą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas