|
|
|
Ar garsės Kretinga medžio skulptūromis
Kretingos rajono tautodailininkai, Rotušės aikštėje surengę medžio pjovimo dirbtuves, sukėlė minčių – ar negalėtų jie, kaip buvo prieš tris dešimtmečius, vėl susiburti į kūrybines stovyklas ir tęsti Pastauninko parko – gamtos ir žmogaus rankų darbo kūrinio – gražinimo tradiciją. Ir toliau puošdami parką skulptūromis, kartu kurtų ir Kretingos miesto unikalumą. Kūriniai skirti ne laukui Žvarbią prieškalėdinę dieną garsiai virkdę pjūklus Rotušės aikštėje, 3 kretingiškiai meistrai – Raimundas Puškorius ir Tadas Šorys, garsių Kretingos krašto drožėjų giminių tęsėjai, bei žinomas angelų kūrėjas Virgilijus Vaičiūnas – iš medžio gabalų išpjovė skulptūras – saulutę, plunksną ir angelą. Kruopščioms meistrų rankoms prie jų dar padirbėjus, šios galėtų papuošti bet kurią Kretingos miesto erdvę. Tačiau, tvirtino drožėjus bei kalvius – kretingiškį Vincą Lučinską ir skuodiškį Audrių Kasparą – į kūrybines dirbtuves sukvietusi Kretingos tautodailininkų klubo „Verpstė“ vadovė muziejininkė Danutė Šorienė, šios skulptūros nėra monumentalios, erdvinės, todėl netinkančios stovėti lauke. „Kalėdinės dirbtuvės buvo tarsi viešas meistrų prasimankštinimas, juolab kad R. Puškorius ir V. Vaičiūnas turi medžio pjovimo patirties didžiųjų šalies miestų bei užsienio mugėse, šventėse. Tačiau kitąmet jie norėtų kibti į masyvesnes skulptūras ir sukurti darbų miestui papuošti“, – teigė D. Šorienė, patikindama, jog toks sumanymas kilęs patiems meistrams. Problema – ne sukurti, o prižiūrėti D. Šorienė prisiminė, kad drožėjai gražinti Kretingą ėmėsi 1988-aisiais ir vėliau, pakviesti į kūrybines stovyklas. Vilniaus gatvėje ties lurdu bei Pastauninko parke ligi šiol išlikę jų drožti monumentalūs medžio darbai, kuriuos sukūrė tautodailininkai – tėvas ir sūnus Anicetas ir Raimundas Puškoriai bei Juozas ir Feliksas Lukauskai, šviesaus atminimo kūrėjai Steponas Žiubrys, Gražvydas Čepulevičius, Pranas Zapalis, taip pat – Algimantas Kundrotas, Adolfas Viluckis, Alfonsas Skiesgilas. Deja, medžio drožiniai itin pavaldūs laikui ir pamažėl nykstantys. D. Šorienės žodžiais, ne pastatyti skulptūras, bet jas prižiūrėti yra didžiausia problema: „Kasmet skulptūras reikėtų atnaujinti, impregnuoti, o tam reikia lėšų.“
Iniciatyvos ėmėsi pats meistras Pernai iniciatyvos atkurti nykstančias savo tėvo bei kitų meistrų skulptūras, gavęs lėšų iš Kretingos miesto seniūnijos, ėmėsi R. Puškorius. „Talkinat komunalininkams, atkūrėme suolelį pietinėje Pastauninko pusėje, netoli Jurgio Pabrėžos gimnazijos. Taip pat – J. Lukausko „Pelėdą“, P. Zapalio, S. Žiubrio ir F. Lukausko suolus bei koplytstulpius Vilniaus gatvėje. Šiemet galvoju atnaujinti S. Žiubrio skulptūrą „Dama“ ir J. Lukausko „Medžiotoją“ parko gilumoje. Reikėtų pabandyti iš naujo medžio išskaptuoti ir P. Zapalio „Žaltį“, gulėjusį prie estrados“, – darbus rikiavo R. Puškorius. Prieš kelerius metus jis atnaujino sutrūnijusius A. Kundroto sukurtus „Arkliukus“ ant tiltelio per Pastauninką, restauravo ant liepto ties Kretingos rajono kultūros centru savo paties sukurtas 4 koplytėles. Taip pat pasirūpino savo tėvo paveldu – „Vaidilos“ skulptūra prie Kultūros centro estrados: parsivežęs į dirbtuves, išvalė išpuvusį jos vidų, sutvirtino ir impregnavo. R. Puškoriaus žodžiais, dar verkiant reikėtų sutvarkyti tremties aukoms atminti J. Lukausko sukurtą paminklą tarp senųjų miesto kapinių ir Pranciškonų gimnazijos tvenkinio. Nusivylė valdžios nerangumu R. Puškorius, o ir kretingiškiai vis dar pasigenda ir snaudžiančių „Meškinų“ – suolo, kuris vaizdavo simpatiškus gyvūnus, į kurių glėbį galėdavo prisėsti. Iš pradžių šis suolas stovėjo ant kalvos, po to buvo nukeltas į parko gilumą, arčiau Pastauninko upelio. Jį sukūręs tautodailininkas Alfonsas Skiesgilas neslėpė, kad suolas visiškai sunyko, nes medis, kurį anuomet dirbant stovykloje skyrė miškų urėdija, buvęs niekam tikęs: „Vis lopiau tą suolą, galop vaikai padegė ir iš meškinų neliko nieko.“ Tautodailininkas sakė ir pats turėjęs viltį atkurti „Meškinus“, tačiau jo sumanymų nepalaikiusi tuometinė miesto valdžia: „Seniūnas ieškojo tinkamo rąsto. Sakė, kad jų, atvežtų iš Salantų parko, yra pas komunalininkus, o paaiškėjo, kad salantiškiai rąstus išsivežė atgal. Taip ir neliko „Meškinams“ nė vieno rąsto.“ A.Skiesgilas taip pat apmaudavo, jog prieš kelerius metus neįvyko seniūnijos skelbtas konkursas naujai Pastauninko parko skulptūrai sukurti: „Išsiuntė nuostatus bent 20-čiai meistrų, bet jie buvo „mandrai“ surašyti – pirmoje vietoj buvo iškeltas konceptualumas. Laiko juos išnagrinėti buvo likę mažai, ir konkursas neįvyko. Galėjo gi sukviesti žmones su pasiūlymais, brėžiniais, gyvai aptarti ir nuspręsti, kuris darbas labiausiai tinka“, – samprotavo liaudies menininkas. Siūlė 10 vienuolių kompoziciją Profesionalus skulptorius V. Vaičiūnas vienareikšmiškai palaikė idėją medžio skulptūromis gražinti Kretingos miestą. Pernai Kultūros centre surengęs autorinę savo darbų parodą, kurioje eksponavo ir monumentalias vienuolių skulptūras, jis tikino, su tuometine rajono valdžia aptarę galimybę sukurti apie 10 tokių skulptūrų ir jomis papuošti Kretingos miestą artėjančiam bažnyčios ir vienuolyno 400 metų jubiliejui. „Parengiau skulptūrų maketus, bet Savivaldybei jų nebereikėjo, – prasidėjo rinkiminė įtampa. O dabartinei valdžiai ir broliams pranciškonams jų nebesiūliau, – atviravo kūrėjas. Žiemą sakė paniręs į angelų pasaulį. – Esu jų apsčiai prisidrožęs, dabar tik tobulinu.“ V. Vaičiūnas norėtų, kad Kretingos rajono valdžia ar įmonės pakviestų meistrus į kūrybines stovyklas, muges: „Galėčiau drožti kaip Vilniaus Kaziuko mugėje. Organizatoriai parūpino elektros, maisto, o aš tuo pačiu reklamavau benzopjūklus. Išdrožiau 12 m ilgio šaukštą, masyvias klumpes, – darbus palikau organizatoriams už galimybę demonstruoti tai, ką sugebu“, – tvirtino menininkas. Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė, paklausta, ar nereikėtų atgaivinti kūrybines stovyklas, patikino turinti viziją išnaudoti krašto kūrėjų potencialą miestui ir Pastauninko parkui papuošti.
|
|
