|
|
|
Kretinga pasitiko šventojo Antano relikvijas
Praėjusio trečiadienį rytą į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, aplankiusi Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą, Plungės ir Rietavo bažnyčias, buvo atgabenta didžioji šventojo Antano Paduviečio relikvija – į paauksuotą šventojo torso formos relikvijorių sudėtos mumifikuotos kūno masės dalys, kitaip – „massa corporis“. Didžiąją relikviją lydėjo mažesnės Relikvijos tik vienai parai buvo išstatytos Šv. Antano altoriuje. Taip pat sykiu su didžiosiomis relikvijomis dar buvo atgabentos ir dvi mažesnės – šv. Antano šonkaulio širdies pusėje dalelė ir šv. Pranciškaus pelenai, lyg simbolis, kad šv. Antanas iš augustijonų vienuolių perėjo į šv. Pranciškaus pasekėjų broliją. Tikintieji galėjo prieiti prie altoriaus, paliesti relikvijorių ir pasimelsti. Relikvijas šioje kelionėje iš Italijos Paduvos katedros, kur jos saugomos, atlydėjo du broliai Danielius ir Egidijus iš Mažesniųjų brolių konventualų ordino Paduvoje, – brolis Egidijus prieš 12 val. Šv. Mišias skaitė paskaitą apie šventojo gyvenimą ir jo reikšmę ligi šių dienų. „Sveiki atvykę į ypatingą iškilmę. Tai – didžiulė šventė Lietuvai, Žemaitijai ir Kretingai. Kiek sykių šventasis Antanas yra padėjęs kiekvienam mūsų, kiek sykių jo užtarimo sulaukėme. O dabar jis pats – čia“, – atlydėjęs relikviją, į tikinčiuosius kreipėsi Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Prie šventojo relikvijos visą dieną plūdo minios žmonių, o ketvirtadienio rytą jos buvo išlydėtos į Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčią, iš ten ligi Kalėdų dar turės pabuvoti Marijampolėje, Vilniuje ir Kaune. Po pasaulį – kone keturis dešimtmečius Relikvijų kelionė Lietuvoje prasidėjo nuo neseniai atnaujintos Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros, į kurią po restauracijos sugrįžo stebuklais apipintas Šv. Antano paveikslas. Telšių vyskupijos kanauninkas Vygintas Gudeliūnas, darbėniškiams pažįstamas kaip buvęs jų klebonas, „Pajūrio naujienas“ patikino, kad relikvija jau 38-erius metus keliauja po pasaulį ir apkeliavo visus kontinentus. Šv. Antano kapas nebuvo atidarytas nuo 1263 m., kai šventojo kūnas buvo perkeltas į katedrą, kurią šventojo garbei specialiai pastatė Paduvos gyventojai. Tik 1981 m., minint 750-ąsias šv. Antano mirties metines, kapas buvo atvertas, jame rasti trys apdangalai. Viename buvo šventojo kaulai, antrame – pranciškoniškas abitas, trečiame – mumifikuoti „massa corporis“ likučiai. Buvo atlikti relikvijų tyrimai. „Lietuvą relikvija pasiekė tik šį gruodį Lietuvos ambasadoriaus prie Italijos vyriausybės Ričiardo Šlepavičiaus iniciatyva, kuris buvo nuvykęs į Paduvą. Vilniuje jis susitiko mūsų vyskupą Kęstutį Kėvalą ir sutarė, kad po Telšių katedros remonto relikviją atveš atidarymo iškilmėms. Restauruotas Šv. Antano paveikslas centriniame altoriuje ir buvo pašventintas paties šventojo relikvija“, – tvirtino jis.
Garbina ne tik krikščionys Šv. Antanas yra Kretingos miesto ir jos žmonių globėjas, birželio 13-ąją kasmet jo garbei rengiami atlaidai. Kretingoje šv. Antanas garbinamas nuo senų laikų: žmonės, atsidėkodami jam už patirtas malones, užtarimą išgydant, aukodavo votus. Tai – tikinčiųjų padėkos ženklai: dažniausiai iš sidabro ar aukso iškaltos širdys, įvairių kūno dalių atvaizdai, kurie iškabinami Šv. Antano altoriuje, šalia paveikslo. Relikviją pasitikęs Kretingos parapijos klebonas Astijus Kungys įvykio išvakarėse taip kalbėjo apie jo svarbą: „Relikvijos yra tikėjimo sustiprinimo ženklas. Jos reiškia ne paties šventojo garbinimą, bet naujo požiūrio, naujo santykio su Kūrėju atnaujinimą. Kreipdamiesi į šventąjį Antaną mes prašome jo užtarimo pas Viešpatį, per jį kreipiamės į Jėzų. Relikvijos tarsi sustiprina mūsų tikėjimą, požiūrį į žinią, kurią per 800 metų nešė šv. Antanas. Ir ta žinia– jo meilė Jėzui ir jam paaukotas gyvenimas – ligi šiol neužmiršta.“ V. Gudeliūnas pažymėjo, kad pagarba šv. Antanui peržengia religijų ribas – jį garbina ne tik krikščionys, bet ir musulmonai, induistai ir budistai, nes ir tų kraštų tikintieji tiki jį darant stebuklus. Šv. Antanas yra našlaičių, kalinių globėjas, jūroje audros ištiktieji jo prašo išsigelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Jam meldžiasi nevaisingos šeimos. Garsėjo išmintimi ir iškalba Šv. Antanas gimė 1195 m. Portugalijoje, Lisabonoje, kilmingoje šeimoje, buvo pakrikštytas Ferdinandu. Sulaukęs 15-os metų, įstojo į Šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų ordiną, po dvejų metų perėjo į Šv. Kryžiaus vienuolyną Koimbroje, kur ruošėsi priimti kunigystės šventimus. Šiame vienuolyne jis galėjo naudotis turtinga biblioteka ir klausytis garsių Paryžiaus ir Lisabonos profesorių paskaitų. Koimbroje Ferdinandas studijavo aštuonerius metus ir sulaukęs 25-ių buvo įšventintas kunigu. Netrukus jį pasiekė žinia, kad Marakešo mieste, Maroke, nuo musulmonų rankų žuvo 5 pranciškonai. Ferdinandas panoro sekti jų pavyzdžiu ir vykti į misiją Afrikoje ir įstojo į Šv. Antano mažesniųjų brolių vienuolyną Koimbros priemiestyje. Čia jis gavo Antano vardą ir neužilgo išvyko į misiją Maroke. Kelyje sunkiai susirgo ir turėjo grįžti atgal į Portugaliją, tačiau audra nukreipė laivą prie Sicilijos krantų. Tokiu būdu Dievo Apvaizda nurodė jam, kokiam krašte turėjo vykti jo misija. Antanas apsistojo vienuolyne Mesinoje. Ten jis sužinojo apie šv. Pranciškaus 1223 m. kviečiamą kapitulą Asyžiuje ir su kitais broliais iškeliavo į kunigų šventimų iškilmę. Įkvėptas Šventos Dvasios pasakė pamokslą, ir, visų nuostabai, pasirodė esąs talentingas ir išmintingas oratorius. Šv. Antanas buvo paskirtas teologijos profesoriumi. 1231 m. Antanas pasitraukia į nuošalų Kamposampjero vienuolyną. Mažytėje celėje, įrengtoje dideliame riešutmedyje, jis leido laiką susijungęs su Dievu. Jausdamas, kad mirtis artėja, Antanas paprašė pervežti jį į Paduvą. Dėl karščių ir silpnumo sustojo mažame Arčelo vienuolyne Paduvos priemiestyje. Iš ten jis ir iškeliavo pas Viešpatį 1231 m. birželio 13-ąją.
|
|
