Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Paveiksluose išliejusi samaninę šviesą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-12-13
Kretingiškė menininkė ir pedagogė Liuda Liaudanskaitė kraštiečiams pristatė naująjį akvarelės darbų ciklą „Samaninės šviesos rate“, inspiruotą potyrių Islandijoje.

Šią savaitę Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje atidaryta 61-erių kretingiškės menininkės Liudos Liaudanskaitės akvarelių paroda „Samaninės šviesos rate“, atkeliavusi tiesiai iš Vilniaus Bernardinų vienuolyno galerijos. Į parodą menininkė pristatė 19 paveikslų, kurie žavi šviesos persmelktais melsvais-rusvais-žalsvais Islandijos gamtos vaizdais ar jų kontūrais.

Šviesa – lyg raktinis žodis

Pristatydama parodą L. Liaudanskaitė sakė, kad visas darbų ciklas gimė labai greit – per 3 savaites, tai buvęs ypatingas potyrių laikas, viešint Islandijoje.

„Išvykau, neturėdama tikslo sukurti šį ciklą. Bet buvau tarsi „katapultuota“ į ypatingą kraštą,– patekau na ne į Marsą, bet į šalį, kuri nustebino landšaftu: pamatai, kaip žemė tarytum atskyla nuo dangaus ir ant pliko akmens šviesa žaidžia su samana ar kerpe, kaip iš po akmens į trumpos vasaros saulę stiebiasi alyva. Ir žmonės ten labai širdingi, nors jų nėra daug. Norėjosi pamatyti šiaurės pašvaistę, bet neteko, nes viešėjau birželį, kai naktis tarsi ištirpo šviesoje“, – vaizdingai kalbėjo L. Liaudanskaitė.

Menininkė akcentavo, kad sukurti ciklą ją ir inspiravo buvimas kitoniškoje gamtoje. Visapusiškas tamsos nebuvimas ne tik fizine, bet ir dvasine prasme nušviečia visus L. Liaudanskaitės ciklo kūrinius.

Nematomas pasaulis, atviravo kūrėja, ją visada domino: „Pati sau užduodu egzistencinius klausimus, – niekur gi nuo savęs nepabėgsi. Šviesa man tapo raktiniu žodžiu, smalsavau, žvelgiau įdėmiai į tai, ką mačiau aplinkui, o ranka dirbo savo darbą“, – tvirtino pašnekovė.

Ciklo „Samaninės šviesos rate“ paveikslų pavadinimai – lengvi ir trapūs, apibūdinantys vidinį kūrėjos nusiteikimą: Pirmas. Žodis. Laikas. Arti. Arčiau. Ten. Ore. Votai. Virš. Šviesa. Kilimėlis ir pan.

Lyg ant popieriaus skiaučių

Paklausta, kuo pačiai šis darbų ciklas kitoniškesnis už jos braižui būdingus lengvus ir mįslingus akvarelės išsiliejimus paveiksluose, menininkė atsakė: „Pamėgau storesnį popierių. Norėjosi išeiti iš įprasto stačiakampio rėmo, lyg popierius būtų atplėštas ir vaizdas persikeltų į skiautę.“

Taip tarsi ant dviejų to paties lapo skiaučių gimė dangaus ir žemės vaizdai. Kartu jie būti negali, todėl ir parodoje paveikslai iškabinti atskirai – viršuje ir apačioje, o tarp jų – kalnų, augmenijos vaizdai. „Tame visuotinos šviesos buvime sustiprėja laimės ir džiaugsmo pojūtis, išryškėja kontūrai“, – Islandijoje išgyventu emociniu patyrimu pasidalijo menininkė.

Parodoje tik vienintelis darbas įrėmintas ir po stiklu, pasak autorės, tai – tarsi ironija miesčionizmui. Paveikslas „Votai“ – jos padėka Kūrėjui už gyvenimą ir suteiktą galimybę pabuvoti tame ypatingame krašte ir dvasinės šviesos būvyje.

Parodos autorė sakė apie kūrybinę kelionę į Islandiją nė nesvajojusi, – marti Kamilė paskatino ją dalyvauti Lietuvos kultūros tarybos remiamoje programoje. Ir taip ji patekusi į menininkų rezidenciją Brekoje, kur, fotomenininko Martino Kocho rūpesčiu, vienu metu gali kurti grupelė įvairių šalių kūrėjų.

Įsipareigojusi programai ji sakė turėjusi sukurti darbų, bet jos išgyvenimai, patirtis ir rezultatas, džiūgavo parodos autorė, gerokai pranokę lūkesčius.

Per 20 personalinių parodų šalyje surengusi L. Liaudanskaitė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, ji taip pat moko dailės ir dizaino Kretingos pranciškonų gimnazijoje.

Užaugino 3 sūnus, 2 iš jų paviliojo meno pasaulis: Liudas yra aktorius ir režisierius, kartu su žmona Kamile įkūrė klounų teatro studiją „Dulidu“, Dovas yra skulptorius. O Gustas, kaip juokavo Liuda, nors nepasirinko meno studijų, vis vien yra šalia meno, nes dirba kino studijoje.

---

Klaipėdietės rašytojos Sondros Simanos mintys apie L. Liaudanskaitės parodą:

„Vienu metu esi ir tabula rasa, ir axis mundi. Ir nieko apie esmes nenutuokianti žiopla avis ir kosminės išminties stulpas.

Šios dvi priešybės žmoguje ypač sužaižaruoja jam atsidūrus nepažįstamoje, keistoje, lig tol nebūtoje vietoje. Reikia susitapatinti, priglusti kaip kerpei prie gruoblėto akmens paviršiaus ir pailsėjus kilti stačiu šlaitu aukštyn kaip tai aviai. Aukštyn šiaurės kryptimi.

Liudos akvarelėje svarbi riba, linija, kuri apgobia judančius, keliaujančius kūnus. Judėjimas egzistuoja dialogo su Kitu forma arba judėjimas aukštyn, kaip prigimtinės teisės idėja. ...kai jau žvilgsnis užfiksavo atskirus tūrius, – tuomet nuglostyti akmenis, samanų galvutes, avies kailiuką, debesis, rūko lašelius.   

Pasigrožėti šviesa, kuri garuoja nuo landšafto, vandens, augalų, moliuskų, gyvūnų, vietinių žmonių ir daiktų. Ypač daug sugerti rytinės šviesos, ateinančios iš tų nugrimzdusių ankstyvų rytų, kai dar miega vaikai, o Liuda šokčioja teptuku ir siurbčioja arbatą bundančios dienos akivaizdoje. Arklys vėjyje, akmenys, samanos, jūriniai paukščiai, vandens pėdsakai, dar Žodis ir ta avis, linksmai ir nerūpestingai pasimetusi samaninės šviesos rate, ta Liuda.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas