Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kretingiškė Augustina Matiejauskė atskleidė, kad, sukūrus šeimą, fotografija liko jos gyvenime, tačiau teko išmokti kitaip planuoti darbą.

Norint būti fotografu, širdyje turi įsiplieksti liepsnelė, kuri skatintų nepasiduoti ir siekti savo tikslo iki galo“, – sakė nuoširdžioji fotografė 24-erių Augustina Jonušaitė-Matiejauskė. Ji atskleidė, kaip pomėgis tapo darbu, o neseniai tapusi dar ir mama šypsodamasi teigė, kad svarbu niekada nenustoti tobulėti. Nori tobulėti mokydama vaikus

– Kaip prasidėjo tavo fotografės karjera?

– Už pirmąsias asmenines fotosesijas prašydavau 10 litų. Aišku, anksčiau negalvojau, kad pomėgis taps darbu. Būdama šešiolikos jau fotografavau vestuves ir krikštynas. Gal tuo momentu net nesupratau, koks tai atsakingas darbas ir kad tokių gyvenimo momentų nebepakartosi. Dažniausiai klientai su įtarimu klausinėdavo, kiek man metų, tačiau išgirdę dažniausiai sakydavo, kad jaunesnis žmogus turi daugiau idėjų. Štai dabar jau 9 metai, kaip fotografija – mano aistra.

– Kas pažadino vidinį norą fotografuoti?

– Iki 15 metų galvojau, kad tapsiu dainininke. Tačiau gyvenimas apsivertė kartą atlikus pusseserės fotosesiją. Po jos lyg koks žaibas trenkė į mane. Nemoku paaiškinti, kas pakito, bet supratau, kad gyvenime noriu būtent šito – fotografuoti.

– Kodėl tu užsiimi fotografija?

– Fotografas turi turėti mažą ugnelę savo viduje – vidinį poreikį fotografuoti. Jei žmogus niekada nėra realiai apčiuopęs šios srities, bet bandytų dirbti fotografu, greičiausiai ilgai išsilaikyti rinkoje jam nepavyktų. Pati asmeniškai daug kartų norėjau nebeužsiimti šia veikla, bet vidinė ugnelė mane skatino toliau tai daryti.

– Kur fotografijoje įžvelgi prasmę?

– Fotografijos prasmė – padaryti žmogų laimingą ir sugrąžinti jį į įsimintiniausias akimirkas. Mano artimieji žino: kai skaitau iš patenkinto kliento gautą žinutę, būnu tiesiog švytinti, net nemoku paaiškinti to nuostabaus jausmo. Tikiu, kad nuotrauka turi ilgaamžišką vertę, juk kažkada į ją žiūrės anūkai, proanūkiai ir prisimins bei sužinos apie tas gražiausias gyvenimo akimirkas. Taip pat vis dažniau jaučiu norą fotografijos mokyti vaikus. Manau, kad augti savo karjeroje galėčiau kartu su vaikais.

Reikia tvirto emocinio pagrindo

– Kuo išsiskiri iš kitų fotografų?

– Mano stiprioji pusė – pastangos atiduoti visą save. Yra tekę stebėti, kaip dirba kiti fotografai. Kai kurie į žmonių šventę ateina kaip į darbą – atėjai, nuo 8 iki 17 atidirbai ir eini namo. Man rūpi, kad žmonės būtų laimingi, stengiuosi padaryti viską kuo geriau. Jau daug metų stengiuosi sukurti fotografijos stilių, kuo artimesnį mano širdžiai. Noriu, kad mano darbus žmonės atpažintų – kad nuotrauka būtų mano parašas.

– Ar kur nors tobulinai fotografijos įgūdžius?

– Fotografijos įgūdžius teko tobulinti ne kartą įvairiuose seminaruose. Iš pradžių grįždavau su tokia „kuprine“ žinių, bet kuo toliau augu ir kuo daugiau bandau pasiekti, suprantu, kad nebeužtenka tų žinių, kurias suteikia mūsų šalies lektoriai, šios profesijos atstovai. Taigi į lietuviškus seminarus investuoti neplanuoju, bet norėčiau pasitobulinti užsienyje, įgyti žinių iš užsienio fotografų.

Kokių savybių reikia fotografui?

– Būnant fotografu svarbu yra turėti tvirtą emocinį pagrindą. Silpnų nervų žmogus neatlaikytų klientų negatyvumą, agresyvias replikas. Kai kurie žmonės į fotografus žiūri kaip į nupirktą prekę. Jie mano, kad jeigu jie moka pinigus už kokią nors paslaugą, tai paslaugą suteikiantis žmogus turi padaryti viską. Jie supranta, kad žmogus, kuriam moka, turi būti ir už auklę, ir klounas, ir mama. Tačiau fotografijoje yra labai svarbu, kad žmonės bendradarbiautų, juk mes susitinkam tam, kad sukurtume istoriją. Vien fotografas istorijos nesukurs. Tačiau man patinka, kai žmonės nori fotosesijos savo namuose, tada galima priartėti prie šeimos kasdienybės, jie patys geriau jaučiasi savoje erdvėje.

– Ar fotografija yra pelninga veikla?

– Priklauso nuo to, kiek tavo darbas yra vertas, kaip žmonės tave įvertina. Daug reikia investuoti į techniką. Būdavo, kai bijodavau suskaičiuoti, kiek man lieka įvertinus savikainą. Tai tikrai nėra verslas, iš kurio galėtumei praturtėti, tačiau išgyventi iš fotografijos galima.

– Šiuo metu augini vaikelį. Ar randi laiko fotografijai?

– Manau, viskas, ką dabar fotografuoju, yra mano malonumui. Tik tam, kad patenkinčiau savo vidinį norą tai daryti. Sunku suderinti darbą su motinyste, nes nuotraukas galiu tvarkyti tik mažyliui miegant. Taigi laiko lieka visai nedaug. Bet iš kitos pusės aš džiaugiuosi, kad esu įstatyta į rėmus, nes žinau, kad turiu valandą arba dvi padaryti darbui. Atrodo, kad anksčiau, kai galėdavau sau leisti ilgai darbuotis prie kompiuterio, padarydavau mažiau, nes mintys išsiblaškydavo. Naršydavau socialiniuose tinkluose, atrašydavau žinutes, o dabar nėra kito pasirinkimo, nes darbas turi būti padarytas.

Aurelija PLOKŠTYTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas