|
|
|
Mokyklos skelbia mokytojų paiešką
Nors dar vasaros atostogos, ir duomenys keičiasi kasdien, švietimo įstaigos dalijasi informacija apie laisvas mokytojų darbo vietas. Senieji darbuotojai išeina į pensiją, pedagogines studijas besirenka maža dalis abiturientų, o jauni specialistai į mokyklas nesiveržia. Jei taip toliau, gali ateiti laikas, kai suksime galvas: ar apskritai bus kam mokyti mūsų jaunimą? Stabdys – atlyginimai „Mokytojų valstybė nenori išgirsti. Kolegos žiūrim vienas į kitą – amžius daug ką pasako, svarstom, kas mus pakeis?“ – sakė Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinės sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkė Eugenija Daniuk. Ji citavo buvusios švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės bei Seimo Švietimo, mokslo ir sporto komiteto pirmininko Eugenijaus Jovaišos ištartus žodžius, kad Lietuvoje 6 tūkstančiais pedagogų yra per daug. „Bet išaušo diena, kai tas „per daug“ tampa visuotine problema – nors šiemet valstybė numatė daugiau negu pusantro šimto valstybės finansuojamų vietų mokytojams dalykininkams rengti, tačiau universitetuose nesulaukta nė pusės norinčiųjų studijuoti“, – kalbėjo profsąjungos lyderė. Jos nuomone, svarbiausia priežastis, dėl ko pedagogo specialybė nepopuliari, – neadekvatūs atlyginimai. O jaunimas gerai gyventi nori čia ir dabar. „Vidutinis mokytojo atlyginimas yra 500 ar 600 eurų, visu etatu dirbančio – 800 eurų „į rankas“, o apie tą tūkstantį, apie kurį viešojoje erdvėje visi kalba, rajonuose mes dar tebesvajojam“, – teigė E. Daniuk. „Pedagogo profesija nuvertinta visiškai, valstybės požiūrio, sprendžiant šį klausimą, nematau, švietimą dar gelbėja mokinių skaičiaus mažėjimas“, – tokią realybę išdėstė ir nemažą pedagoginio darbo praktiką turintis Kretingos rajono savivaldybės tarybos Švietimo komiteto pirmininkės pavaduotojas Vydmantų gimnazijos istorijos mokytojas Darius Petreikis. Jo teigimu, dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus prasidėjus kaimo mokyklų uždarymo vajui, tik apie pusė vyresnio amžiaus mokytojų beieško darbo švietimo sistemoje, o kita pusė geriau dairosi įsidarbinti kitur. Ugdymo įstaigų direktoriams prisišnekinti dirbti mokytoją pensininką jau tapo sudėtinga.
Nualino reformos D. Petreikio manymu, vienintelę sritį – švietimą – nualino nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų nesibaigiančios reformos, kaskart įnešančios sumaištį. Kad ir paskutinė reforma – etatinis apmokėjimas. Buvo tikinama, jog, mokytojo darbo laiką suskirsčius į tris dalis, tai yra įvedus tris vadinamąsias kišenes, atlyginimai taps teisingi, algos pedagogams kils, o nieko panašaus neįvyko: kai kuriems truputį padidėjo, bet tik dėl gerokai didesnio pamokų krūvio, o kai kuriems ir sumažėjo. Nuo šios rugsėjo pirmosios trečioji „kišenė“, iš kurios buvo apmokama už valandas mokyklos bendruomenei, jau naikinama, liks dvi „kišenės“. Tačiau tų „kišenių“ gali būti prikurta arba panaikinta, kiek nori, kokia nauda, jei jos – tuščios? „Tokia galioja metodika – įvestas etatinis apmokėjimas, tačiau finansavimas nedidinamas“, – apgailestavo D. Petreikis. Dėl to mokyklose ir sukamasi iš padėties – retas pedagogas, juolab dalykininkas, įdarbinamas visu etatu. Anot pašnekovo, ne vienas penkiasdešimtmetis mokytojas, o tokių rajone dauguma, laukia nesulaukia pensijos, mat jaučiasi pavargęs ir psichologiškai, ir fiziškai – neretas vasaros atostogų metu, užuot pailsėjęs, važiuoja į užsienius, deja, ne pakeliauti, ne naujų įspūdžių patirti, o užsidirbti skinant braškes. Tikisi, kad sugrįžo visam „Nepakankamas atlyginimas, daug darbo ir didelė atsakomybė“, – tikrai yra tai, dėl ko šiuolaikinis jaunimas nebenori rinktis pedagogo profesijos“, – įsitikinusi ir praėjusiais metais iš Norvegijos į gimtinę sugrįžusi Kretingos Simono Daukanto progimnazijos pradinukų mokytoja 26-erių Eglė Liebutė. Pradinio ugdymo studijas 2016-aisiais ji baigė Klaipėdos universitete, į Švediją, o vėliau ir į Norvegiją išvyko norėdama įgyti praktikos šių šalių mokyklose. „Aš myliu vaikus, kas yra svarbiausia sąlyga mokytojui. Iš užsienio grįžau namo, nes pasiilgau šeimos, artimųjų, draugų. Apsidžiaugiau, kad laisva mokytojo vieta buvo mokykloje, kurią ir pati esu baigusi“, – pasakojo Eglė. Paprašyta palyginti darbą Skandinavijos šalyse ir Lietuvoje, pašnekovė teigė, jog ten – kitokia švietimo sistema. Pavyzdžiui, pradinukų mokytojas klasėje nepaliekamas vienas, turi asistentą, dėl to – ir lengviau, ir ramiau. Tiek mokytojai, tiek patys mokiniai ten – laisvesni, nes vienai temai mokytis skiriama daugiau laiko, be to, daug ko vaikai mokomi žaidimų forma, mažiau užduodama standartizuotų testų, todėl patiriama mažiau streso. „Su savo mokiniais, kurie šiemet yra antrokai, mielai dirbčiau, kaip Norvegijoje. Niekas to ir nedraustų, bet žinau, kad tuoj ateis metas, kai bus pareikalauta greitų ir labai rimtų rezultatų“, – sakė E. Liebutė. Nors gaji nuomonė, kad Lietuvos mokyklose pradedantiems dirbti mokytojams atiduodamos prasčiausios klasės negu senbuviams, Eglė tai paneigė. „Kolektyvo buvau sutikta šiltai, o klasė – kaip klasė. Jas formuojant puikiai dirbanti mano kolegė daugeliui mokinių tėvų buvo žinoma, tad savo vaikus stengėsi užrašyti pas ją. Aš buvau nepažįstama, naujokė“, – atviravo E. Liebutė. Jos klasės mokiniai, sakė, – niekuo neišsiskiria iš kitų, yra tokie pat smalsūs, tiesa, vieni iškart pasirodo drąsūs ir noriai bendrauja, kitiems daugiau reikia savo erdvės. Paklausta apie tolesnes svajones, jauna pedagogė teigė, jog jos labai paprastos: įsigyti savo būstą, sukurti šeimą. „Esu laiminga būdama mokytoja, ir darbo kol kas keisti nežadu, tikiuosi, kad permainų švietimo srityje vis tiek bus“, – sakė ji. Reikalinga strategija Kretingos rajono savivaldybės Švietimo komiteto pirmininkė Dalia Martišauskienė švietimo ateitį piešė ne tokiomis tamsiomis spalvomis, bet pripažino, jog pedagogams rengti valstybėje per mažai buvo skiriama dėmesio. Komiteto pirmininkė akcentavo, kad atlyginimo didinimo programa jauparengta, ir palaipsniui jie didinami, o jauniems mokytojams veriasi puikios galimybės stažuotis, tobulėti dalyvaujant Ugdymo plėtotės centro įgyvendinamame projekte „Tęsk“, finansuojamame iš Europos socialinio fondo bei Lietuvos valstybės biudžeto lėšų. Pradedantieji mokytojai gali dalyvauti įvairiuose teoriniuose bei praktiniuose mokymuose, konsultuotis, perimti mentorių patirtį. „Kaip mes rajone pedagogų trūkumo problemą galėtume spręsti? Turėtume skatinti mokytojus – tiems, kurie dėl kelių pamokų važiuoja dirbti į kaimus, kompensuoti kelionės išlaidas“, – siūlė D. Martišauskienė. Jos žodžiais, pedagogų, ypač dalykininkų, kaip ir visoje Lietuvoje, trūksta cikliškai. Rajono Savivaldybė, būdama irgi atsakinga už privalomą bendrojo, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymą, turėtų turėti bendrą strategiją motyvuojant jaunimą rinktis pedagogines studijas, galbūt, pasitelkus vietos verslininkus, mokėti stipendijas. Baigęs mokslus jaunimas sugrįžtų dirbti į savo rajoną. Turint strategiją, būtų formuojamas pedagogų rezervas.
Kretingos rajono Švietimo skyriaus duomenimis, iki vakar dienos rajone trūko dviejų lietuvių kalbos mokytojų – Kretingos rajono švietimo centre bei Vydmantų gimnazijoje, dviejų šokio mokytojų – Vydmantų gimnazijoje bei Rūdaičių mokykloje, trijų psichologų – Kretingos rajono švietimo centre, Salantų gimnazijoje ir Kretingos Marijono Daujoto progimnazijoje. Etikos ir rusų kalbos mokytojų reikia Baublių mokyklai-daugiafunkciam centrui, pradinio, taip pat ikimokyklinio ugdymo ir muzikos mokytojų – Rūdaičių mokykloje, fizikos ir vokiečių kalbos mokytojų – Kretingos rajono švietimo centrui, matematikos mokytojo – Grūšlaukės mokyklai-daugiafunkciam centrui, tikybos mokytojo – Simono Daukanto progimnazijai.
|
|
