Nusilenkė tremtį patyrusių ir joje žuvusių atminimui

Buvusių tremtinių choro „Atminties versmė“ dainuojamoms dainoms pritarė visi, atėję į senąsias kapines.

„Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus“, – Gedulo ir vilties dieną šią visose tremties vietose – nuo Laptevų jūros iki Kazachstano stepių – lietuvių tremtinių ir politinių kalinių dainuotą dainą dainavo kretingiškiai prie paminko Lietuvių tautos kančioms atminti.

Birželio 14-osios popietę po šv. Mišių už Lietuvos laisvės kovotojus ir tremties aukas gėlėmis ir žvakėmis nešini kretingiškiai rinkosi Kretingos miesto senosiose kapinėse. Prie paminklo Lietuvių tautos kančioms atminti skambėjo literatūrinė muzikinė kompozicija „Kad sušiltų širdys po tremties“.

Buvusių tremtinių choro „Atminties versmė“, vadovaujamo Kristinos Rimienės, ir Kretingos rajono kultūros centro dainininkų bei muzikantų Rimanto Varkojaus, Elenos Šalkauskienės, Dianos Brazdeikienės bei Vitalijos Valeikienės atliekamas dainas ir melodijas perpynė Aušrinės Zulumskytės skaitomos savos kūrybos eilės bei tremtį patyrusių tautiečių sukurti eilėraščiai.

Poezijos žodį ir muzikos gaidas susirinkusieji kaip maldą ir kaip padėką už išgyventas kančias siuntė ir tiems, kas žuvo tikėjimo ir vilties išsaugojimo kare, ir tiems, kas išgyveno, kieno tikėjimas ir viltis mūsų kartai tapo laisvės siekimo pavyzdžiu.

Padėkos žodžius tremtyje išsaugojusiems tikėjimą ir meilę Lietuvai išsakė brolis Astijus.

Skaudžius visai lietuvių tautai ir visiems, kam teko patirti tremties kančias, faktus savo kalbose priminė Kretingos rajono meras Antanas Kalnius ir LR Seimo narys Antanas Vinkus, paminėję, jog šiandien mintimis kalbama su ta Lietuva, kurios mes netekome. Paminėti ir skaičiai: per 1941–1952 metus iš Lietuvos buvo ištremti 132 tūkst. žmonių, 28 tūkst. žuvo.

„Sielai skauda žiūrint į šį žemaitišką akmenį, kurį kryžius sujungia į širdį. Išlaikykime dėkingumą tiems, kuriems teko patirti kančias. Sekdami jų pavyzdžiu, laiminkime, o ne keikime šį kraštą, laminkime Kretingą, Lietuvą, ir žmones, kurie ją kuria, kurie čia gyvena“, – kalbėjo brolis Astijus.

Sukalbėjus „Amžiną atilsį“ už iškeliavusius amžinybėn tremtinius ir laisvės kovotojus, prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos atminimo žvakės.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)