Jaunųjų amatininkų mugėje susipynė linksmybės ir darbai

„Norint nulieti žvakę, reikia turėti daug kantrybės, tačiau tai yra geriausia nuo senų laikų žinoma meditacija“, – sakė etnografė Aušrinė Kasparavičiūtė.

Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centro dvaro malūno kiemelyje 7 kartą įvyko jaunųjų amatininkų mugė „Suku suku darbų malūnėlį“. Organizuodami šį renginį, muziejininkai jaunajai kartai siekia perteikti tėvų ir bočių tradicijas, ne tik parodyti senovinius amatus, bet patiems vaikams leisti susirasti įdomiausius ir išbandyti.

Kvietė mėgautis diena

„Amatą turėsi – ubagu netapsi“, – plačioje žalioje pievoje prie Akmenos upės pasveikinusi didžiulį būrį rajono ugdymo įstaigų darželinukų bei moksleivių, linkėdama jiems ir per atostogas daug ko gero išmokti, seną patarlę priminė muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Šioje mugėje ji kvietė mėgautis diena: stebėti, ragauti, iš peties padirbėti, o turgelyje – lauktuvių namiškiams nupirkti ir patiems ką nors parduoti.

Sklido vaikų liaudies kolektyvų muzika ir dainos, atskiruose kiemeliuose plušėjo smalsumą žadinantys kalvystės, verpimo, audimo, naginių gaminimo meistrai, papuošalų iš metalo bei odos kūrėjai, žvakių liejikai, mezgėjai, veltinių vėlėjai, duonos ir gardėsių kepėjai, virėjai, sūrių gamintojai.

Tiesa, sūrininkai buvo tik vieni, o ir tie patys – iš Plungės rajono. „Esame susidraugavę su kretingiškiais, jie mus nuolat kviečia, pernai taip pat čia prekiavom“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė Aleksandra ir Marius Riaukai, parduodantys natūralius rankų darbo fermentinius ir pelėsinius ožkų sūrius, taip pat daugeliui naujovę – juodos spalvos fermentuotus česnakus. Anot ūkininkų, tokie česnakai aitrumą praranda, bet patiekalams suteikia ypatingesnį skonį.

Apie sūrius, taip pat apie 83-jų kretingiškės Stefanijos Ruginienės virbalais numegztas ar vąšeliu nunertas grožybes, dupultiškių Irenos ir Gedimino Stonių kepyklėlėje iškeptus šakočius sukinėjosi daugiausia suaugusieji – tie, kurie atklydo į amatų mugę pasidairyti skanėstų ir kitokių gėrybių savo namams. Moksleiviams buvo kur kas įdomiau, kaip iš kvepiančio bičių vaško gabalo padaroma žvakė arba kaip iš vario plokštės, įkomponuojant akmenuką, galima pagaminti nuostabų paukštuką-segę, kaip iš medžio pliauskos „atsiranda“ šaukštas.

„Kiekvienas medžio drožėjas turi savo braižą, ir kitam, kad ir kaip besistengtų, taip pat išdrožti nepavyks“, – įsitikinęs Algimantas Žymantas, šio amato išmokęs iš savo tėvo – šviesaus atminimo Bronislovo Žymanto.

Kelią tėvas parodė

Didelį suvenyrinį šaukštą sodo namelio sienai papuošti skaptavo rajone, o ir šalyje žinomo šviesaus atminimo medžio drožėjo tautodailininko Bronislovo Žymanto sūnus Algimantas.

„Dešimtmetis jau bus, kai tėvuko nebėr. Štai jo išskirtiniu švarku šiandien specialiai pasipuošiau, o ir į klumpes medines įsispyriau. Tik viena suskilusi – taip smarkiai trypiau turgaus šventėje per Atvelykį, ne be reikalo buvau pripažintas geriausiu šokėju“, – pokštavo šeimos tradiciją tęsiantis 72-jų vyras. Toks „bistras“ esąs dėl to, kad iš ilgaamžių giminės: senajam Žymantui 94-eri buvo, kai Anapilin iškeliavo.

Pirmąjį šaukštą Algimantas išskaptavo prieš kokius 25-erius metus, o į klausimą, kaip pavyko, nusijuokė – „pečius pataisė“. „Tėvas visad sakė, kad nagus ir aš turiu. Padirbau tą šaukštą slapta, galvojau nustebinsiu, pagirs. O, kai parodžiau, – ir čia biškį ne taip, ir čia – negerai. Buvo žiema, dirbtuvėje kūrenosi pečius. Atidariau dureles, ir – švyst!“ – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Supykęs mėnesį prie medžio, sakė, neprisilietęs, bet kur tu ištversi, žmogau, jei pačios rankos į pliauską tiesiasi? „Atnešiau parodyti naują šaukštą – pakoregavo, bet šiuokart bent kiek įtikau“, – porino Algimantas. Anot jo, kiekvienas medžio drožėjas turi savo braižą, ir kitam, kad ir kaip besistengtų, taip pat išdrožti nepavyks: bus kiti išlinkimai, kitokia forma.

Šaukštus A. Žymantas skaptuoja iš iš beržo, menteles, šakutes, peilius – iš uosio. Paklaustas apie kainas, drožėjas susimąstė – nelygu, kiek darbo įdėta. Už tą didelį, suvenyrinį, sakė, 15-os eurų prašys.

Austi prie audimo staklių sėdo Inga Jurginienė.

Trinksėjo staklės, kvepėjo vaškas

Salantiškė Ingrida Šilgalytė su puriu „debesiu“ balkšvos vilnos sukinėjosi apie senovišką, XX a. pradžią menantį kalvaratą. Paaiškino veikimo principą: „Rats sukas, suk „šniūrą“, „šniūrs“ suk „špūlę“, „špūlė“ – siūlą“. Davė smalsiems vaikams pabandyti paminti – ir kalvaratas sulūžo. „Toks jau priklus daikts jis yr“, – žemaitiškai tarė. Mąstė, kaip dabar tą „debesį“ suverpt. Nesuverps – siūlo neturės.

Tas senovinis kalvaratas, kokių šiais laikais jau niekas negamina, yra Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėjos Ingos Jurginienės nuosavybė. „Gavau aš jį iš mamos pusseserės, o ši paveldėjo ar iš savo bobulės, ar iš tetos. Taip jau būna, kad viskam ateina galas“, – šypsojosi pakalbinta Inga. Ji buvo pasiruošusi vaikams parodyti, kaip reikia austi staklėmis, bet atviravo pati kaip reikiant dar neįgudusi. Pirmasis audinys, kurį Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje Vilniuje organizuojamuose kursuose nuaudė, buvo žemaitiška gūnia (užtiesalas), vėliau pabandė dar vieną užklotą, staltiesėlę.

Iš natūralaus medumi dvelkiančio vaško mažuosius kretingiškius, o ir suaugusius smalsuolius senoviniu būdu lieti žvakes mokė palangiškė Aušrinė Kasparavičiūtė. Pagal specialybę ji – etnografė, su mokslo draugais rinko medžiagą apie įvairius senolių papročius, išmoko lieti ir žvakes, smagu, sakė, tuo su kitais dalintis. „Išsilydom gabalą tikro vaško, iš medvilninio arba lininio siūlo pasidarom „žvakės širdelę“ – knatą, ant kurio pilame karštą vašką. Sustingsta, – ir vėl pilame, taip daug kartų“, – aiškino ji. Anot etnografės, šis darbas reikalauja daug kantrybės, tačiau yra geriausia nuo senų laikų žinoma meditacija.

Kretingiškė Damylė Urbakonienė (kairėje) demonstravo, kaip ji kuria vienetinius papuošalus iš vario, Inga Valauskienė – iš odos.

Kam naginių, o kam – papuošalų

Užpelkių kaime gyvenantis Tomas Jurginas įsitikinęs, kad geriausio apavo, kaip naginės, nei mažam vaikui, nei suaugusiam žmogui vasarą negali būti – minkštos, jaukios, patogios, kojos neprakaituoja. „Mano trejų metų dukrytė tokiomis po kiemą laksto“, – parodė jis.

Nagines jis gamina iš odininkų išdirbtos karvės odos, pasidarius iškarpas pagal lekalą (šabloną) ir suvarsčius. Pasak Tomo, kartais tai trunka 4 valandas, o kartais – ir dvi dienas. Šioje mugėje už porą naginių jis prašė 30 eurų.

Kaip sukurti segę, demonstravo kretingiškė pedagogė Damylė Urbakonienė. „Pajūrio naujienų“ paklausta, iš kur tas polinkis menui, juk mokykloje dėstė tikslųjį mokslą chemiją, ji tik nusišypsojo – esą, matyt, genuose „kažkas tokio yra“. Damylės žodžiais, artėjant metui į užtarnautą poilsį, reikėjo prasimanyti, kas užpildys laisvas dienas. Iš pradžių vėrė karolius, paskui suprato, kad išskirtinumu nenustebins, tokių karolių – daug. Vario papuošalų – segių, žiedų, apyrankių, smeigių – gaminimo technologijos pasimokė iš garsios užsienio dizainerės knygos. Už originalią masyvią segę D. Urbakonienė prašo ir 35, ir 38 eurų, o paklausta, ar perka, kūrėja neslėpė, jog kartais – taip, kartais – ne, tačiau pirkėjų skoniui nė nemano pataikauti.

Šalia Damylės staliuko įsikūrusi ir kita kretingiškė – Inga Valauskienė, rankų darbo papuošalus kurianti iš odos. „Mudvi pažįstamos, ne pirma mugė, kai susitinkame, pasisveikiname“, – šypsojosi ji.

Ingos papuošalai įperkami kiekvienam – tai 10, tai 15 ar 20 eurų. Šiuokart mokiniams ji rodė, ką originalaus galima sukurti greit. „Valanda laiko – ir štai turim segę“, – pademonstravo. Savo gaminiams naudoja tik antrines žaliavas – odos atraižų prisiperka iš baldininkų ar verslininkų, siuvančių rankines. Tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume ji yra baigusi kompozicijos specialybę. Iš pradžių papuošalus kūrė iš gintaro, o prieš 4-erius metus paviliojo oda.

• Rašyti komentarą (0)