Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Dvare įžiebė ir savo laimės žiburį

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-03-15
Vida Kanapkienė turi istorijos mokytojo profesiją, tačiau nesigaili gyvenimą paskyrusi muziejininkystei.

Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Vilniuje Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis įteikė Vyriausybės kultūros ir meno premiją Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei už jos išskirtinius nuopelnus kultūrai – už garsios grafų Tiškevičių giminės palikimo Kretingoje atkūrimą ir puoselėjimą, už pastangas, kad visas šis turtas tarnautų šviesesnei žmonių dabarčiai ir ateičiai. Šios premijos laureatų šiemet buvo dvylika. V. Kanapkienė vienintelė buvo iš provincijos.

– Jau nieko nebestebina, kad yra dvi Lietuvos – didmiesčių, o tiksliau sostinės Vilniaus ir likusi – provincijos. Kaip ši takoskyra veikia kultūrą?

– Nenorėčiau skirstyti kultūros į provincijos ir sostinės. Kalbant plačiąja prasme apie kultūrą, aš matau žmogaus gyvenimo visumą: kur yra jo šeima, darbas, draugai, bičiuliai, jo santykis su grožine literatūra, muzika, kultūros paveldu. Viskas priklauso nuo žmogaus – kuo jo vidinis pasaulis yra turtingesnis, tuo jo požiūris į kultūrą yra platesnis, gilesnis. Ir nesvarbu, kur tas žmogus gyvena.

Nemanau, kad Vilniuje kultūros kartelė yra aukštesnė. Sutikdama kretingiškius muziejaus ekspozicijų salėse, dvaro menų festivalyje, kituose muziejaus renginiuose jaučiu, girdžiu jų dėkingumą už tai, kad dvare galime klausytis tokios profesionalios muzikos, bardų, operos solistų, kamerinių orkestrų. Žmonių būna pilna, ir iš kaimų. Paprastas žmogus dažnai yra tauresnis, jo santykis su kultūra gilesnis.

– Šiandieną atnaujintas grafų Tiškevičių dvaras ir jame įsikūręs muziejus reprezentuoja Kretingą. Čia ir Savivaldybės valdžia rengia įvairaus lygio priėmimus, bet mūsų politikams dvaras ilgą laiką buvo lyg šuniui penkta koja, ar ne taip?

– Kai 1992 metais atėjau čia dirbti ir iš arti pamačiau tuos rūmus, tą parką, tegul nesupyksta buvę viso šito turto šeimininkai – kolegijos vadovai, dėstytojai, parke nebuvo nė vieno gėlyno, Žiemos sode, kai didesnė liūtis, pliaupė vidun vanduo per stiklus, žiemą oranžerijos stiklus taškė varvekliai. Buvo toks laikas, perėjimas iš vienos politinės santvarkos į kitą, žmonių pasimetimas. Ir rajono tuometinė valdžia į Kretingos dvarą žiūrėjo kaip į nereikalingą priedėlį prie miesto, ne kaip į architektūros paminklą, kuriam reikia tikslinių investicijų, kurį yra būtina išsaugoti, prižiūrėti. Žiemos sodo oranžerija buvo atkurta dvare veikusio Kretingos žemės ūkio technikumo direktoriaus Zigmo Vaičiūno rūpesčiu, valstybės lėšomis 1987 metais. Žiemos sodas ir oranžerija yra dvarų perlas, kitur tokio nėra, tačiau tam perlui išsaugoti reikėjo remonto, pinigų. Gal tuometiniai Savivaldybės vadovai nesuprato dvaro reikšmės, jeigu būtų supratę, nebūtų leidę privatizuoti būstų bendrabučiuose. Toks abejingumas kultūrai, paveldui mane labai žeidė. Savivaldybėje visiems reikėjo visko, tik ne muziejui, sukis kaip nori. Šitam kovos lauke buvau viena. Buvau susipažinusi su grafų Tiškevičių biografija, jų indėliu į Kretingą, Palangos kurortą, kaip jie rėmė našlaičius, švietimo įstaigas, įsteigė ligoninę vargšams, vaikų darželį, rūpinosi lietuviška spauda. Tai buvo žmonės šviesuoliai. Ir norėjosi atiduoti duoklę šitai garbiai giminei. Lietuva susideda iš žmonių ir jų kultūros, taip pat ir tos, kurią paliko mūsų protėviai. Suvokiau, kad dvaras yra strateginis taškas Kretingai, turistų traukos centras. Turiu užtektinai metų ir galiu pasakyti, ypač jaunimui, svarbu turėti tikslą ir nesiblaškyti. Tai nėra lengva, tai reikalauja kiekvienos dienos nuoširdaus darbo.

– Pinigų ant lėkštelės niekas neatnešė, bet jų muziejus gavo.

– Pinigų reikėjo didelių ir jų gauti buvo galima tik iš projektų, nes Savivaldybė tam buvo ir nepajėgi. Šitoje vietoje mane labai rėmė ir mano iniciatyvas palaikė Kultūros paveldo departamentas (KPD), tada jam vadovavo Jonas Glemža. Pirmoji investicija 1995 m. atėjo iš KPD Žiemos sodo avarinei būklei likviduoti. Tada sumontavome šildomus lietvamzdžius, kad varvekliai stiklų nedaužytų, įrengėme lietaus vandens nutekėjimo sistemą ir dalį Žiemos sodo langų pakeitėme. Antras paramos šaltinis buvo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie susisiekimo ministerijos. Teikėme direkcijai paraiškas. Visi takai istoriniame dvaro parke yra sutvarkyti iš Kelių direkcijos lėšų. Visi. Čia nė vieno Savivaldybės lito nėra išleista.

Kai prisimenu savo darbų dvare pradžią, kai pasakiau, kad automobilių aikštelės po ąžuolais prie rūmų nebebus, sakė – ką tu čia svaičioji. Čia buvo pilna ir studentų automobilių. Bet Kelių direkcijos pinigais 2007 metais aikštelė buvo iškelta į kitą Vilniaus gatvės pusę, kur yra ir šiandieną.

Pajutau tokį smagumą, kai pajudėjo vienas, kitas projektas. Kreipiausi į kretingiškių išrinktus Seimo narius. Buvo toks laikotarpis, kai gauti finansinę paramą didiesiems projektams daug padėjo Seimo nariai Virginijus Domarkas, Jolita Vaickienė, Vaidotas Bacevičius. Šaltinis buvo ES parama. 2004 m. paruošėme ir pateikėme paraišką ES paramai gauti ir tik 2010 metais buvo pasirašyta trišalė Ūkio ministerijos, Lietuvos verslo paramos agentūros ir Kretingos muziejaus sutartis. Tada prasidėjo – šiandieną jau yra renovuoti 6 dvaro pastatai iš 8-ių.

– Tačiau pastaraisiais metais Savivaldybės valdžios požiūris į dvarą pasikeitė?

– Pastarąjį dešimtmetį su rajono valdžia tos priešpriešos dėl dvaro atkūrimo nebėra. Kiek projektų beruoštume, visada gaunam ir Savivaldybės paramą – kofinansavimą, ar tai restauravimo darbams, ar edukaciniams, muzikiniams, kitiems meno projektams. Džiaugiuosi pasikeitusiu valdžios požiūriu į dvaro sodybos visumą.

– Turizmą rajono politikai yra paskelbę prioritetine ūkio šaka. Ką turime padaryti, kad Kretinga būtų dar patrauklesnė svečiams ir jaukesnė gyventi? Pasidalinkite savo įžvalgomis.

– Turi būti sistema. Matau, kad tiek metų Kretinga kenčia dėl to, kad nėra miesto tvarkymo sistemos. Pavieniai akcentai daromi, kurie kartais būna ir neestetiški. Kaip antai tas plastikinis, nors mane jau pataisė, kad jis stiklinis, kryžius sankryžoje. Taip, kryžius yra irgi mūsų miesto simbolis, turime bažnyčią su vienuolynu, brolius pranciškonus. Aš kryžių suprantu sudvasintą, prie kurio žmonės nori prisiliesti, atsiklaupti. Kur čia atsiklaupsi?

Reikia kurti vientisą infrastruktūrą, kurioje aš matau dvaro sodybą, bažnyčią su vienuolynu, Akmenos upę, kurios pakrantėje nuo muziejaus vandens malūno iki kito malūno Birutės gatvėje mirtinai reikia pėsčiųjų tako. Būtina atkurti istorinę Rotušės aikštę, apie ką dabar viešai prašneko specialistai ir rajono vadovai. Reikia Kretingai ir pačios rotušės, valdžią perkelti iš miegamojo rajono į centrą. Reikia mums tų senųjų savivaldos ženklų. Mes grįžkime prie istorijos, neišradinėkime dviračio. Kretinga ilgus amžius turėjo savo heraldiką., antspaudą. Savivaldybėje, o geriausia Rotušėje turi būti visi Kretingos ir rajono miestelių heraldikos ženklai. Mums reikia grįžti prie tų tikrų dalykų, o ne plastikinius-stiklinius kryžius statyti. Jei galvojant apie naujus šviestuvus, bent senojoje miesto dalyje reikia atkurti senuosius. Tegul architektai nepatingi ateiti į muziejų ir fonduose pasižiūrėti, kokie praeityje buvo šviestuvai. Atsigręžti į istoriją, orientuotis į ją gražinant miestą. Tuos darbus turi dirbti Savivaldybės architektas, patriotas Kretingos, kad jo širdis ir protas būtų skirti Kretingos įvaizdžio formavimui. Toks, kaip Telšių Algirdas Žebrauskas. Kretinga turi tas šaknis.

– Grįžkime į muziejų. Koks bus Kretingos grafų Tiškevičių dvaras rytoj, po 10–20-ies metų?

– Turiu labai daug minčių, nepamiegu ir naktimis.

Reikia išeiti iš muziejaus, kad apie jį negalvočiau. Rūpi kuo greičiau verandą atstatyti, kad atsirastų nauja erdvė kultūros renginiams. Reikia Žiemos sodo kupolo stiklus pakeisti, sutvarkyti vėdinimo sistemą, ventiliaciją, įrengti ant langų žaliuzes, kad saulė augalų nedegintų. Trečias artimiausias, svarbus darbas – Nykštuko fontano atkūrimas. Per Kovo 11-ąją mačiau vaizdus iš Kauno karo muziejaus, žiūriu – mūsų Nykštukas, jį grafas Aleksandras Tiškevičius šiam muziejui padovanojo. Neatimsime, mums bus gerai ir kopija, kaip Mergaitės su skėčiu fontane. Manęs nepaleidžia vizijos viso parko su fontanais, gražiais takais, vasaros šventadieniais su orkestrų muzika, kretingiškių šeimomis, pietaujančiomis pievelėse. Mes esame laisvi, turime gyventi dėl savęs, savo šeimų, bet tam reikia sukurti ir atitinkamą infrastruktūrą. Vizijose – dvaro rūmų teatras. Svarbiausia, kad yra talentingų žmonių, tokių, kaip Algimantas Verbutas, kraštietis Juozas Pocius, kiti. Dabar A. Verbutas veda dvare pasakų rytmečius. Talentingų žmonių yra, tik reikia juos pakviesti. Naujai Kretingos valdžiai linkiu, kad matytų tuos talentingus žmones, juos paskatintų, gerbtų. Prie dvaro reikia ne socialinių būstų, o būstų menininkams, žurnalistams, rašytojams. Tokiems žmonėms, kurie garsintų Kretingą. Man buvo ir liko sektinu pavyzdžiu praeityje Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto buvęs pirmininkas Alfonsas Žalys. Sovietmečiu Klaipėda jau buvo tapusi rusakalbių miestu. Šiandieną tai lietuviškas, žemaitiškas Vakarų Lietuvos miestas dėka buvusio toliaregio A. Žalio, kuriam vadovaujant uostamiestyje buvo įsteigtas universitetas, pastatyti butai menininkams. Reikia daug širdžių šviesos ir Kretingai.

Seniai svajoju apie dvaro pučiamųjų orkestrą. Palanga tą mano svajonę jau nuviliojo, tačiau niekada nėra vėlu. Turėtume savo orkestrą šventėms, iškilmėms. Aišku, Vilniaus g. 18 bendrabutį reikia nugriauti. Socialiniams būstams čia ne vieta. Šiemet turime tiek daug užsienio turistų – net iš 14-os kruizinių laivų, atplauksiančių į Klaipėdą nuo gegužės iki spalio. Į dvaro sodyboje įsikūrusį muziejų žmonės atvyksta pasidžiaugti, grožėtis – išlaisvinkite muziejų iš to skurdo Lietuvos. Socialinių būstų galima ir reikia paieškoti kitur.

Parengėme paraišką dvaro parko sutvarkymo techniniam projektui. Reikia įrengti parko apšvietimą, atgaivinti krioklio olą, nutiesti tiltelį krioklio olos link. Antrame dvaro tvenkinyje sutvarkyti salelę, kurioje vasaromis galėtų ir kokia nors ledainė atsidaryti. Šį pavasarį dvaro malūne pradės veikti dvaro saldaininė. Čia bus edukaciniai užsiėmimai suaugusiesiems. Spaus aliejų, tieks lankytojams ekologiškus šaltus ir šiltus užkandžius.

– Ar yra ir kokių klaidų padaryta atkuriant dvarą?

– Yra. Klaida, kad leidome bendrabutyje Vilniaus g. 16 atlikti Sporto mokyklos renovaciją. Priešinomės, siekėme mokyklą iš dvaro parko iškeldinti, bet nesėkmingai. Didelė klaida, kad leidome privatizuoti tą bendrabutį ir įrengti ten butus. Statytojas dabar nesugeba sutvarkyti aplinkos. Kiek prašiau Savivaldybėje ir tą Nr. 16 bendrabutį nugriauti, jame buvo privatizuoti 6 būstai, suteikti jų šeimininkams butus kitur. Kai neišoperuoji vieno pūlinio, aplink viskas supūliuoja. Čia ir mano klaida, reikėjo būti atkaklesnei, tiesiog parašyti skundą KPD-ui. Beje, vėliau dar buvau apkaltinta, kad padėjau tą bendrabutį privatizuoti.

– Turėdama tokį kovotojos charakterį nesusigundėte verslu, valdžios siekiu.

– Kažkada man siūlė privatizuoti dabar jau nugriautą kolegijos priestatą prie dvaro rūmų, buvo pasiūlymų ir dėl kavinės. Bet aš negalėčiau suderinti dviejų dalykų, nebūčiau mokėjusi padalinti savęs tarp muziejaus ir verslo.

Politikai visada buvau neabejinga, bet mano tas tiesmukiškumas čia man kišo koją. Politikoje labai daug kompromisų su savo sąžine turi daryti ir meluoti kartais. Dabar labai džiaugiuosi, kad esu visiškai išsilaisvinusi iš visų politinių partijų, organizacijų. Praeityje buvo toks įkvėpimo laikotarpis, autoritetas mano buvo filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras, amžinybėm išėjęs Romualdas Ozolas, Lietuvos centro partijos pirmininkas. Paskui atėjo verslas į partijas. Kai į partijas ateina verslas, išnyksta partijų ideologijos. Yra blogai, kai politikus vienija vien interesai.

Esu labai laiminga, kad gyvenimo kelias mane atvedė į šį Kretingos dvaro muziejų, kad galėjau dirbti kūrybiškai, kaip šios įstaigos vadovė turėti jos viziją, strateguoti ir matyti, kaip žmonės džiaugiasi mano ir viso muziejaus kolektyvo darbo rezultatais. Čia, Kretingos muziejuje, brangiausia man yra žmonės, kolektyvas. Su žmonėmis susiklostę santykiai – didžiausias mano turtas.

– Vis prasitariate, kad laikas užleisti muziejaus vadovo poziciją. Ar galėtume iš muziejaus išeiti neatsigręždama?

– Ne. Jeigu nebedirbčiau, norėčiau pasilikti savo darbinį telefoną ir turėti muziejuje tokį kampelį, kur galėčiau netrikdoma sutvarkyti, apibendrinti su visa ta pastarųjų dešimtmečių veikla susijusius muziejaus dokumentus, nes tam laiko nebuvo. Pasvajoju ir apie antrąją savo poezijos rinktinę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas