Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Į riešines įmezgė meilę Lietuvai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-11-16
Gerai išmanančios riešinių mezgimo subtilybes, vydmantiškės (iš kairės) Milda Rogačiovienė, Bronė Kietelytė ir Eugenija Zagorskienė buvo įvertintos ir respublikiniame riešinių konkurse „Mano Lietuva“.

Vydmantiškės rankdarbių kūrėjos – Milda Rogačiovienė, Eugenija Zagorskienė ir Bronė Kietelytė – dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtame respublikiniame riešinių konkurse „Mūsų Lietuva“. Tautiniais motyvais bei liaudiškais raštais išpuošti jų darbai buvo įvertinti diplomais tarp kitų 59 šalies bei užsienio kūrėjų. Visų konkursui sukurtų riešinių paroda šį lapkritį atkeliavo ir į Vydmantų biblioteką.

Mezgė tautiniais motyvais

Riešinių paroda į Vydmantus atkeliavo bibliotekininkės M. Rogačiovienės pastangomis: „Konkursas įvyko dar sausį, – gražiausių riešinių paroda pirmiausiai buvo eksponuota Seime. Jau tuomet prašiau, kad paroda apsilankytų ir mūsų krašte, nes daugelis šalies švietimo bei kultūros įstaigų jos pageidavo, o sulaukėme tik dabar.“

Lietuvos jubiliejui skirto riešinių konkurso idėjos sumanytoja viešosios įstaigos „Kupolė“ vadovė Sonata Švabauskienė, paragino Lietuvoje bei užsienyje gyvenančias moteris ne tik megzti, bet ir velti ar nerti senovės lietuvių aksesuarą – riešines.

Vos sužinojusios apie konkursą, visos trys vydmantiškės panoro jame dalyvauti, – beje, jos buvo vienintelės Kretingos krašto atstovės ir yra, ko gero, žinomiausios riešinių kūrėjos mūsų rajone: dešimtmečio patirtį turinčios M. Rogačiovienė bei buvusi ilgametė bibliotekininkė E. Zagorskienė yra įgijusios tautinio paveldo sertifikatus, o pedagogė B. Kietelytė pasiryžusi siekti tautodailininkės vardo.

„Nė negalvojau, laimėsiu ar – ne, svarbiausia buvo dalyvauti, būti tarp kitų kūrėjų, – tai ir yra tikroji šventė. Iš pradžių dvejojau: iš kur gauti spalvotų siūlų, kad išmegzčiau trispalvę, ir koks apėmė džiaugsmas, kai jų radau“, – emocijų neslėpė B. Kietelytė.

Riešinės vėl madingos

„Megzti riešines mums jau kaip liga, nuo kurios sunku pasveikti. Ja ypač „susergi“ rudenį, kai už lango – tamsu, šlapia, o tu vartai tuos vilnos kamuoliukus, per pirštus leidi siūlą. Koks apima džiaugsmas – atrodo, širdis nuo tos vilnos sušyla“, – džiaugsmu dalijosi vydmantiškės.

Jų manymu, sovietmečiu riešinės buvo primirštos, o jų mada atgimė gerokai prieš dešimtmetį. Megzti riešines vydmantiškes išmokė palangiškė tautodailininkė Birutė Čepienė.

B. Kietelytė neslėpė, jog riešinės tarsi pačios ją „susirado“: „Vieną rudenį, atvėsus orams, pajutau maudžiant rankų sąnarius. Šast – nusirėžiau vilnones kojines ir užsimoviau tuos „žekstaibius“ ant rankų.“

Taip atsiradęs noras nusimegzti tikras riešines, o pradžiamokslį jai perteikusi M. Rogačiovienė. Išmoko nesunkiai, nes mezgusi bei nėrusi nuo pat jaunystės, – anksčiau kone visą garderobą pati sau susikurdavusi.

Į Vydmantus atkeliavo darbai, kuriuos konkursui sukūrė 59 jo dalyvės iš Lietuvos ir užsienio.

Siekia didesnio meistriškumo

Šiandieną vydmantiškių riešinėse dominuoja tautinių juostų, pirštinių raštai, jos bando susikurti ir savų, tačiau senoviniai raštai joms – patraukliausi.

„Pradžioje riešines mezgėme iš gerokai storesnių vilnonių siūlų, ant kurio verdavome stambius karolius. O šiandien mums norisi naudoti kuo smulkesnius karoliukus, nes toks mezginys yra gerokai estetiškesnis, meniškesnis. Tikras malonumas, kai mezgi spalvotus raštus miniatiūriniais karoliukais“, – džiūgavo M. Rogačiovienė.

B. Kietelytės sakė, kad jos svajonė – išvis megzti be paprasto mezginio intarpų, visą riešinę dekoruojant vien spalvotais karoliukais. Šiuos iš anksto reikėtų išsiskaičiuoti pagal raštus ir pakaitomis susiverti po 2-3-5 ant to paties siūlo. Pasak kūrėjos, mezgant jie savaime atitaiko ir sukrinta į raštą.

Rankdarbiai sutelkė bendrystei

Siūlo kokybė, mezgant riešines, esanti labai svarbi – siūlas turi būti labai tamprus, o mezginio akys – itin sutemptos. Nes pagal akių skaičių riešinė prilygsta vienai megztinio daliai: užsimetama 60–80 akių, o išmezgama 200 eilučių.

„Lyg desertą skanaudamas išmezgi karoliukų raštą, o kur lygus mezginys – man nebeįdomu, – atviravo M. Rogačiovienė, kuriai pritarė ir E. Zagorskienė. – Susigadinome savo mezgimo įpročius: nors pirštai apklijuoti lipnia juosta, kitko megzti nebesinori. Fiziškai per dieną numegzti riešinės neįmanoma, nes nuolat reikia laikyti stipriai įtemptą siūlą.“

Moterys tikino, jog riešinių kūryba jas labai sutelkė bendrystei: „Užsidegėme tomis riešinėmis: susibėgame, dalijamės, kuri ką naujo sužinojome. Ir pro mūsų akis nė viena riešinėmis pasipuošusi moteris nebepraslysta – nejučiomis tyrinėji, ar kokybiškai padarytos, o gal kažką naujo pamatysi.“

Iš vydmantiškių trijulės puoštis riešinėmis labiausiai mėgsta B. Kietelytė. Tačiau savo įgūdžiais noriai dalijasi jos visos, dalyvaudamos edukaciniuose užsiėmimuose bei Palangos poilsiautojams skirtose tautodailininkų „meistarnėse“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas