|
|
|
Rekonstruotas tiltas turi tapti istorija
Grynų gryniausias kretingiškis, Kretingoje gyvenantis nuo 1951 m., 69-erių Edmundas Viluckas iškėlė idėją rekonstruojamam tiltui per Akmeną sugalvoti ir įteisinti vardą-pavadinimą. „Kiek gi mums dabar reikia žodžių – penkių-šešių, kad nusakytumėme, kuriuo tiltu per Akmeną einame. Anądien laikraštyje skaitau: „Kretingos dvaro teritorijoje esančio tilto per Akmeną...“ Turėtume tiltams pavadinimus, iškart viskas būtų aiškiau“, – įsitikinęs kretingiškis, kuris labai gerai atsimena tilto per Akmeną statybą. Dabar rekonstruojamas tiltas per Akmeną pastatytas 1963 m. ir, norime to ar ne, tapo miesto infrastruktūros istorijos dalimi. „Tiltą, pamenu, pastatė gana greitai. Gal per kokius dvejus metus. Mums, to meto vaikams, paaugliams įdomu buvo viskas: ir kaip gruntą vežė, ir technika – ekskavatoriai, vikšriniai traktoriai... Mums, nedidelio miestelio vaikams, atrodė, kad nematyti neregėti dalykai darosi“, – prisiminė pašnekovas. Praėjusio šimtmečio 7-o deš. pradžios vaikams Akmenos upė vasarą buvo visas gyvenimas. „Dieną varles gaudydavome, naktimis – vėžius, jų buvo pilna Akmena. Visą dieną, būdavo, mirksi paupyje, motinos mus pamėlynavusius parsivesdavo – pavalgei ir eik miegoti. Geros atrakcijos, ir, ko gero, to meto vaikai tikrai sveikiau gyveno“, – pasvarstė E. Viluckas. Jis užaugo Stanislavos Šeputytės, kilusios iš Pryšmančių, ir Stepono Vilucko šeimoje. Joje augo 5 broliai. Prieš įsikurdamas Kretingoje, tėvas važinėdavo po visą Lietuvą ir tikrindavo pieno kokybę, kontroliavo gyvulių ligas. Apsistojus Kretingoje, šeima gavo butą senosios veterinarinės tarnybos pastate, bet ten gyvenimo sąlygos buvo prastos – čia pat žmonės, čia pat ir gydomi gyvuliai, vaistų, chemikalų tvaikas... Vėliau šeimai paskyrė butą Savanorių gatvėje, kuri sovietų laikais buvo pervadinta į Gegužės 1-osios, buvusiame NKVD pastate. Kiauri langai, išpuvusios grindys – kareiviai gi nieko nesaugojo, drengė. „Bet, gavai – ir džiaukis, – kalbėjo E. Viluckas. – Kai buvęs tarybinis žemės ūkio technikumas statė daugiabučius, duobes pradėję rausti statybininkai aptiko šulinį, pilną žmonių kaulų. Dabar tik galime numanyti, kad tai – saugumiečių nukankintų žmonių palaikai. O tada niekas į tai dėmesio nekreipė – patyliukais užvertė, ir viskas.“
E. Vilucko vaikystės Akmenos upė buvo švari, jos pakrantėse mėgo ilsėtis miestelėnai, veisėsi žuvys, vėžiai. Tačiau, pastačius ligoninę ir nutiesus trasas, per kurias tekėjo atliekos, vėžiai baigėsi, o upė buvo vis labiau teršiama. Naujasis gelžbetoninis tiltas, pastatytas 1963 m. ir išsprendęs ne vieną transporto problemą, renovacijos laukė daugiau kaip 50 metų. E. Viluckas įsitikinęs, jog tiltui reikia vardo-pavadinimo, kodėl apie tai nepagalvojus Gatvių vardų suteikimo komisijai, žinoma, jeigu tai neviršytų jos įgaliojimų ar kompetencijos. „Tuo turėtų susirūpinti jaunimas. Mums, vyresnei kartai, jau visko užteks, o štai jaunos šeimos ar besimokantis jaunimas, paragintas istorijos ar geografijos mokytojų, tikrai galėtų pagalvoti, padiskutuoti ir nauju akcentu įamžinti šiuos, Lietuvos 100-mečio, metus, šį laikmetį, – kalbėjo E. Viluckas, kuris rekonstruotąjį tiltą per Akmeną siūlytų pavadinti Vienybės tiltu. – O gal jam tiktų ir koks nors pavadinimas, susijęs su Žemaitija, žemaičių kraštu. Tik nekopijuokime Jurbarko, kuris per Nemuną atidarė Šimtmečio tiltą.“
|
|
