|
|
|
Diena žurnalisto batuose
Beveik kiekvieno žmogaus gyvenime žinios, televizijos laidos ir blizgantis šou pasaulis yra kasdienybė. Mes gyvename nuolatiniame naujienų sraute, bet ar susimąstome, kaip tos naujienos ateina mūsų link, ir koks didžiulis žurnalistų darbas slypi už švytinčios laidų vedėjo šypsenos?
Neseniai man asmeniškai teko pamatyti, kiek daug pastangų ir atsidavimo reikia, dirbant žurnalistu. Turėjau galimybę praleisti dieną, stebėdama LRT televizijos naujienų tarnybos profesionalios žurnalistės Marijos Gabrienės ir profesionalaus vaizdo operatoriaus darbo harmoniją. Pirmas dalykas, kuris iškart krenta į akis tokiame darbe – tempas. Televizijos žurnalistas negali patikimai susidėlioti savo dienotvarkės, nes atsiranda vis naujesnių naujienų, kurioms žiniose teikiamas prioritetas. Tokios naujienos išstumdo kitus planus bei pratutina dieną netikėtumo prieskoniu. Todėl tvarkingai planus susidėlioję žurnalistai neretai savo rytą pradeda paskubomis ir visiškai ne pagal planą. Taip buvo ir šįkart, kai, vos atvykusi į Klaipėdą, sulaukiau Marijos skambučio, kuris paskubino judėti LRT kontoros link, nes „MES JAU TURIME VAŽIUOTI!“ Įsėdę į mašiną, dideliu greičiu nuskubėjome įmonės, iš kurios direktoriaus turėjome gauti interviu, link. Įdomu tai, kad žurnalistams galima eiti visur, o žmonės į juos žiūri su pagarba, o gal net šiokia tokia baime, juk nežinai, kokį požiūrį visuomenei žurnalistas gali sudaryti apie tave. Vos paėmę pirmą interviu, nuskubėjome žvakių fabriko link, ten turėjome nufilmuoti reportažo dalį apie ruošimąsi popiežiaus vizitui Lietuvoje, visą reportažą ruošė žurnalistės kolegė iš Vilniaus. O kol važiavome žvakių fabriko link, Marija intensyviai tarėsi dėl kitų interviu laiko, nes skubus vizitas pas direktorių išstumdė jos dienotvarkę. Būnant televizijos žurnalistu, reikia turėti gerą laiko nuovoką ir mokėti mąstyti du žingsnius į priekį. Atvažiavus į fabriką, buvo labai šaunu susipažinti su tikinčiais žmonėmis, kurie intensyviai laukia popiežiaus ir itin ruošiasi jo atvykimui į Lietuvą. Ten turėjau progą atidžiau stebėti operatoriaus darbą, kai jis filmavo žvakių pakavimo procesą, bei interviu. Kai atkreipiau dėmesį į žurnalistės užduodamus klausimus, pastebėjau, kad jų konkretumas – tiesiai į dešimtuką, o sugebėjimas paklausti taip, kad pašnekovas atsakytų žurnalistui norima linkme, yra mano asmeninė siekiamybė. Imant interviu, labai svarbu neklausinėti klausimų, į kuriuos žmogus neatsako nieko nauja, reikia judėti tiesiai tikslo link, be jokių užuolankų. Vėliau turėjome pertraukėlę, per kurią Marija redagavo medžiagą, ruošė reportažą. Po pertraukėlės ir vos suspėtų pavalgyti pietų išvažiavome į Palangą, kur filmavome artėjančios baleto premjeros reportažą. Ėmėme interviu iš pasaulinio garso choreografo bei pagrindinius vaidmenis atliekančių šokėjų. Stebint repeticiją, motyvacija siekti tikslo, atrodo, kyla, matant, kaip dirba tikri pasaulinio garso profesionalai. Taigi po paskutinio interviu mano įvykių kupina diena žurnalisto batuose baigėsi, o žurnalistės Marijos diena, dar toli gražu, ne. Kai paklausi žurnalisto, kokios jo darbo valandos, nereikia stebėtis, jog atsakymas yra „nežinau“. Žurnalistai paima ne vieną interviu per dieną, o paskui net iki vėlyvo vakaro rengia reportažus ir tvarko nufilmuotą medžiagą, kad žmonėms pateiktų šviežiausias naujienas. Taigi žmonės žiūri televizorių tarsi žinios pačios įkristų į eterį, atrodo taip paprasta – įsijungi televizorių ir viskas kaip ant lėkštutės padėta, tačiau, kad viskas būtų taip konkretu ir aišku, reikia milžiniškų didžiulės žmonių grupės pastangų, kurie ir dirba tam, kad mes gyventumėme kartu su pasaulio tempu.
Aurelija PLOKŠTYTĖ
„P. n." akademijos narė
|
|
