Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar laikas buvo keisti Lietuvos krašto apsaugos ministrą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kretingos „Minija“ savo stadione 1971 m.

Futbolas – populiariausias pasaulyje sportas, kurį žaidžia ir juo žavisi milijardai žmonių, o pasaulio futbolo čempionatų finalinės varžybos populiarumu lenkia net ir olimpines žaidynes.

Dėl futbolo verda aistros, kyla riaušės ir net tarpvalstybiniai karai. Futbolas yra tapęs viso pasaulio neatsiejama gyvenimo ir jo istorijos dalimi. Kretingos futbolo istorija yra taip pat neatsiejama jos istorijos dalis, bet ar dažnai apie tai prisimename?

Kretingoje futbolas pradėtas žaisti 1923 metais. Futbolo aikštė buvo įkurta šalia dabartinės Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos ir miesto parko. Čia žaidė vietinės futbolo komandos „Šaulys“, vėliau Žemaitis“, bet reikšmingesnių laimėjimų jos nepasiekė, nors 1941–1944 metais „Žemaičio“ komandoje žaidė Kretingos gimnazijos mokytoju dirbęs Eduardas Balsys (1919–1984 m.), 1937 metais su Klaipėdos KSS komanda tapęs Lietuvos čempionu, o 1938 m. atstovavęs ir Lietuvos rinktinei. Futbolo suklestėjimas Kretingoje siejamas su „Melioratoriaus“ komanda, kuri 1958–¬1959 metų Lietuvos aukščiausioje lygoje, vadintoje A klase, tarp 12 komandų buvo aštunta, o 1958 m. rugpjūčio 31 d. Kretingoje įvykęs Lietuvos taurės finalas tarp „Melioratoriaus“ ir Vilniaus „Spartako“ klubinės komandos tarp vyresnės kartos futbolo mėgėjų iki šiol kelia aistras.

Rungtynės įvyko apie 1953 m. įrengtame dabartiniame stadione, stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje tuo metu gyveno apie 10 tūkst. žmonių. Šiose rungtynėse kretingiškiai pirmavo iki pat 88 minutės rezultatu 3:2, kai į jų vartus baudos aikštelėje buvo paskirtas abejotinas baudos smūgis, kurį iš 5–6 metrų atstumo realizavo vienas garsiausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Zenonas Ganusauskas (1920–1993 m.). Šios akivaizdžios neteisybės sugniuždyti kretingiškiai po pratęsimo pralaimėjo 3:5, o rungtynėms teisėjavusio Kęstučio Andziulio (1929-2007 m.), vėliau tapusio tarptautinės kategorijos (FIFA) teisėju, apsaugai ir pasipiktinusių kretingiškių raminimui milicijos pajėgos buvo skubiai mobilizuotos net ir iš aplinkinių rajonų. Šiose rungtynėse blizgėjęs ir 2 įvarčius pelnęs kretingiškių komandos snaiperis Algimantas Lučinavičius (gim. 1933 m.), 1961 metų Lietuvos aukščiausioje lygoje „Melioratoriaus“ komandai pelnęs 22 įvarčius, tapo šių pirmenybių rezultatyviausiu žaidėju. Ypač sėkmingi Kretingos futbolui buvo 1964 metai, kai rugsėjo 13 dieną, stebint 5 tūkst. žiūrovų, Lietuvos futbolo taurės finale Kretingoje vietos „Minija“ rezultatu 3:2 įveikė Klaipėdos „Baltiją“, o vėliau Lietuvos aukščiausioje lygoje užėmė III vietą, kai jos lyderis Romualdas Trumpenskas (1939–1993 m.) su 25 įvarčiais rezultatyviausių žaidėjų gretose užėmė II vietą. O juk tuo metu čia žaidė 16 komandų: iš jų Vilniui atstovavo 2, Kaunui – 5, Šiauliams – 2, Panevėžiui – 1, ir t. t. Paprasti žemaičių jaunuoliai, kuriuos užgrūdino sunkūs karo ir pokario metai, pirmuosius futbolo įgūdžius dažniausiai įgydavo Kretingos žvyrduobėje, kur nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro vykdavo vaikų futbolo kovos, nes jokių sporto mokyklų tuo metu nebuvo. Savamokslių futbolo virtuozų kretingiškių bijojo ir juos gerbė Lietuvos didmiesčių komandos, kai savo mieste jie buvo vietos valdžios ir kretingiškių gerbiami bei palaikomi. Jiems buvo suteiktos geros sąlygos neretai net 2 kartus per dieną treniruotis, o geriausi žaidėjai aprūpinami ir butais.

Kretingos futbolo stadionas prieškariu

Kretingos stadionas sutraukdavo tūkstančius žmonių, kuriems geras mylimos komandos žaidimas buvo tikra šventė, kai kasdienis sovietinis gyvenimas jų nelepino. Kretingos „Minija“ Lietuvos aukščiausioje lygoje žaidė iki 1978 metų, užimdavo vietas ir pirmame dešimtuke, o 1970 metais vėl buvo iškopusi į Lietuvos futbolo taurės finalą, kur nusileido Kėdainių „Nevėžiui“. 1971 metais jos atakų lyderis Edvardas Milius (gim. 1948 m.), įmušęs 13 įvarčių, tapo rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju. Po 1978 metų Kretingos „Minijos“ rezultatai nepasiekė buvusių aukštumų, nors futbolo tradicijos ir atskirų žmonių entuziazmas išliko.

Deja, šiandien Kretingos futbolo stadionas liūdnai rymo apleistas ir vienas. Nors šalies narystė Europos Sąjungoje suteikė didžiules galimybes Lietuvos žmonėms pagerinti savo gyvenimo, poilsio ir laisvalaikio sąlygas, Kretingoje tuo nepasinaudota. Bėgimo takai iškloti tomis pačiomis sovietinėmis atsilanksčiusiomis storos gumos plokštėmis, kurios, anot ilgamečio lengvosios atletikos trenerio Juozo Pelionio, tuo metu buvo naudojamos ir karvių fermose galvijų laikymo sąlygoms pagerinti. Šiandien stadiono tribūnos neturi menkiausio stogelio, kur nuo lietaus galėtų pasislėpti atėjęs žiūrovas, o apie tualetą geriau nekalbėti, nes žiūrovai savo gamtinius reikalus yra priversti atlikti plastikinėje, statybvietėms skirtoje būdelėje, kur apie kažkokią higieną ar pagarbą žmogui geriau patylėti. Stadioną tebejuosia ta pati tvora, per kurią lipdamas šių eilučių autorius prieš 50 metų išsitepė savo kelnes, nes jos viršus prieš varžybas, kad būtų galima apsiginti nuo į rungtynes be bilieto norinčių patekti „zuikių“, būdavo ištepamas neaiškios sudėties traktoriams skirtos alyvos mišiniu, kurio dėmių iš „zuikių“ kelnių „neišimdavo“ jokie ūkiški muilai ar skalbimo milteliai.

Kretingos rajono valdžia apsimeta nepastebinti, kad aplinkiniai Žemaitijos miestai Palanga, Gargždai, Telšiai ir kt. bei juose gyvenantieji žmonės džiaugiasi naujais, iš dalies už ES lėšas rekonstruotais stadionais, jų bėgimo takais ir futbolo aikštėmis, kur gali vykti aukščiausio lygio lengvosios atletikos ir futbolo varžybos, o ten atėję žmonės gali kultūringai pasportuoti ar oriai ir sveikai pailsėti. Maža to, ji į istorinio Kretingos stadiono teritoriją „įbruko“ ir sporto komplekso pastatą, tuo atimdama galimybę ateityje antroje futbolo aikštėje įrengti dirbtinės dangos normalių išmatavimų oficialioms futbolo varžyboms tinkančią aikštę, taip reikalingą tolimesniam futbolo Kretingoje vystymui. Į miestelėnų siūlymus Sporto kompleksą statyti prie netoli stadiono įsikūrusios Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos nebuvo atsižvelgta, nors tai būtų išsprendę ne vieną dirbtinai sukurtą problemą. Deja, Kretingoje tebevyrauja sovietinis požiūris – „viršininkas visada teisus“, kai valdžios kabinetuose priimti abejotini sprendimai per jėgą, bet kokia kaina bandomi įgyvendinti, nors tai miestui ir jos žmonėms nėra naudinga, o neretai net žalinga. Abejingas požiūris į savo miestą, gero ir patogaus gyvenimo jame perspektyvas, ignoruojant žmonių norus ir jų siūlymus – akivaizdi Kretingos rajono valdžios problema, ir tai žmonės bei miesto svečiai kasdien pastebi, kai abejingumas geroms savo miesto tradicijoms net ir stebina. Rajono Savivaldybė „Minijos“ futbolo komandą parėmė 19 tūkst. Eur suma, kai už naujai sukurtą Kretingos prekinį ženklą – stilizuotą „akį“ nepagailėta ir visų 12 tūkst. O juk jau gyvename XXI amžiuje ir pagaliau laikas suprasti, kad ne kažkokia mistinė „akis“, bet geros, senos kretingiškių tradicijos, kaip geras ir žiūrovo akiai malonus „Minijos“ žaidimas, jauki žmonėms stadiono aplinka ir yra geriausias Kretingos prekinis ženklas.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas