Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Rūdaičių kaimo istorijoje – ir Prezidento Smetonos pėdsakas

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-10-20
Pradinė mokykla Rūdaičiuose buvo įkurta 1921 metais. Ši fotografija daryta prieškariu.

Matematika ar istorija – kuri jų arčiausiai širdies? Palangoje dabar gyvenanti 67-erių pedagogė Aniceta Skersytė prisipažino į šį klausimą ir šiandien tvirtai atsakyti negalinti. Skaičiai – jos pasirinkta specialybė, o kraštotyra – pomėgis, dėl kurio iki šiol negali nurimti.

Lipdė kaip korį

Keturiasdešimt metų Rūdaičių mokykloje vaikus mokiusi, po pamokų istorinę medžiagą apie šį kaimą bei apylinkes kaupusi, Kraštotyros būreliui vadovavusi, muziejų toje pačioje ugdymo įstaigoje įsteigusi A. Skersytė teigė labiausiai išgyvenanti, kad į popieriaus lakštus jos pačios suguldyti po kruopelę į vieną korį surinkti liudininkų pasakojimai nenueitų giliai užmarštin.

„Tie žmonės, su kuriais likimas man leido susitikti, nebuvo išsimokslinę, neturėjo aukštųjų mokyklų diplomų, bet buvo išsilavinę, be galo nuoširdūs ir atviri, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo A. Skersytė. – Tarp šviesuolių – ir amžiną atilsį Jurgis Keras iš Žibininkų, ir prieš keletą metų Anapilin išėjusi Barbora Baltuonienė, ir daug kitų“.

B. Baltuonienė ypač mylėjusi savo kaimą, vadinusi jį garbingu, nes nebuvo girtuoklių, gyveno daugiausia sumanūs ūkininkai, kurie patys nupirko ir pirmąjį mokyklos pastatą, kad tik turėtų, kur mokytis vaikai, ir nereikėtų mokyklai glaustis vietinių žmonių trobose.

Senolės prisiminimuose – mokytojo Jono Folkmano, mokykloje dirbusio apie 1933-iuosius metus, paveikslas. Šis pedagogas buvo „Šaulių“ organizacijos narys, turėjo uniformą. Kartą mokiniams suorganizavo išvyką į Nidą. Iki Kretingos visi keliavo pėsčiomis, paskui dundėjo traukiniu. Jaunąją rūdaitiškių kartą mokytojas pakviesdavęs ir į kultūrinius renginius Kretingoje – mokiniai yra žiūrėję spektaklį „Trys mylimos“. Tačiau į šias malonias keliones ir renginius jis veždavosi tik geriausius mokinius.

Kaime organizavo ir sporto varžybas, be to, mokytojo ir jo žmonos Zosės iniciatyva surengtuose kursuose vietinis jaunimas buvo mokomas megzti, siūti, kepti, tvarkyti mėsą, taip pat – medžio darbų ar net pasidirbti šepečius.

Aniceta Skersytė 40 metų Rūdaičių mokykloje dėstė matematiką ir tuo pačiu kaupė istorines žinias apie šį bei aplinkinius kaimus.

Vaikinai su peteliškėmis

Javus anuomet pjaudavo dalgiais. Pirmąją vadinamąją arklinę pjaunamąją Rūdaičiuose nusipirkę tokie Kavolės. Kaime jau tai buvusi didelė naujiena, bet dar didesnė ir įspūdingesnė – kai į Rūdaičius su raitąja apsauga atvyko tuometinis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona su žmona.

Dabartinio kaimo tvenkinio vietoje buvusi ūkininko, bažnyčios komiteto nario Navicko žemė – durpinga, šlapia. Todėl žmonės ir prašę, kaip galima spėti, Palangoje atostogavusio Prezidento atvažiuoti ir pamokyti iškasti kanalą. „Ne visi su valstybės vadovu ėjo kalbėtis, tik turtingieji, „biedni“ nedrįso. Einant prie Prezidento, reikėjo parodyti pasą“, – B. Baltuonienės prisiminimus perteikė A. Skersytė.

Mokyklos pastate kaimo žmonėms vykdavusios paskaitos, kurias skaitydavo gydytojai, kunigai, kiti šviesuoliai. Lektorius vaišindavę Navickai. Šie ūkininkai turėję ir tualetą, kas buvo retenybė tuometiniame kaime.

Rūdaičiuose gyvenę daug gražių merginų ir vaikinų. „Baltuonienė yra pasakojusi, kad bernai sekmadieniais vaikščiodavę kostiumuoti, jau tais laikais su peteliškėmis po kaklais! Todėl į šokius Rūdaičiuose plūsdavo jaunimas ir iš aplinkinių kaimų“, – pasakojo A. Skersytė.

Turėjo savo „Mičiuriną“

Iš B. Baltuonienės ji žino ir apie vietinį gyventoją Martyną Bruzdeilyną, vienintelį auginusį didžiulį vaismedžių ir vaiskrūmių sodą. Pagal žinomo rusų sodininko-genetiko Ivano Mičiurino pavardę vietiniai žmonės M. Bruzdeilyną juokais buvo praminę „mičiurininku“.

Tiesa, sodai kaimuose anuomet nebuvo madingi, mat, privalgę uogų ir vaisių, namiškiai greičiau išalkdavo, tad daugiau suvalgydavo ir kito maisto.

Rūdaičių sodininkas buvęs lėto būdo, kaip ir Mičiurinas, nešiojęs barzdą – ilgą, krūtinę siekiančią. Rūkęs pypkę. Bruzdeilynas buvęs išsilavinęs žmogus, turėjęs daug knygų, gebėdavęs numatyti ateitį, išpranašavęs karus ir kada „ateis“ vokiečiai, o kada – rusai.

„Jo anūkės vyras Albertas Balsevičius, gyvenantis Kretingsodyje, žmonos senelio žemėje irgi yra užsiauginęs sodą“, – atkreipė dėmesį A. Skersytė.

Kaip yra pasakojusi B. Baltuonienė, 1922 metais Rūdaičiuose, naujųjų buvusio kolūkio dirbtuvių vietoje, buvo nusileidęs lėktuvas, kurį visi vadino cepelinu. Būriais žmonės ėję pažiūrėti, ypač smalsavę vaikai. Išlipę uniformuoti lakūnai kaimo žmonių prašę pieno.

Kolūkio valdžia, apylinkės taryba buvo įsikūrusi į Sibirą ištremtų Drungilų namuose. Šalia kelio stovėjo koplyčia. Sovietų valdžiai, propagavusiai ateizmą, ji netiko. Teigiama, kad buhalteris Kazys Švenčionis girdėjęs, jog grasinta ją padegti. Žmonės spėliojo, gal rajono valdžiai paliepus, vietos valdžia taip ir padarė.

Nors po Stalino mirties tremtiniams buvo galima iš Sibiro grįžti namo, Drungilų net į rajoną neįleido, šeima apsigyveno Liepojoje. Į savo ūkį grįžę 1990 m., šeimininkai atstatė koplyčią, ūkininkavo.

Lietuvos jaunimo turizmo centras organizuodavo nacionalines jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijas, kas dvejus metus Vilniuje vykdavo konferencijos, kuriose dalyvaudavo ir A. Skersytė. Rūdaičių mokykla už kraštotyrinius darbus dažnai būdavo apdovanojama, vaikams-jauniesiems kraštotyrininkams jų vadovė parveždavo garbės raštų – būdavo daug džiaugsmo ir paskata toliau domėtis kraštotyra.

Iškalbingi mokykliniai žurnalai

Be Rūdaičių, Užpelkių, kur gyveno jos seneliai, tėvai ir kurį laiką – ji pati, kaimų istorijos, A. Skersytė valandų valandas galėtų pasakoti apie praeitį, remdamasi Rūdaičių mokykloje turėtais klasių žurnalais.

„Juos buvo būtina saugoti 50 metų. Su direktore nutarėme susitvarkyti, nereikalingais atsikratyti. Tuos žurnalus parsinešiau į matematikos kabinetą, pavarčiau, aptikau kai ką labai įdomaus“, – šypsojosi A. Skersytė.

Iš vieno žurnalo išslydo 1941 m. balandį buvusios Kretingos vaikų ambulatorijos gydytojos Aleksandros Krikščiūnienės ant recepto parašytas mokinio atleidimo nuo mokyklos lankymo lapelis. „Intrigavo pati pradžia, kreipimasis į mokyklos vadovybę: „Pranešu Tamstai, kad Liepytė Efrozina mokyklos nelankys nuo ...“ – pasakojo Aniceta.

Pavarčius 1939-1940 m. klasės žurnalus, galėjai daug sužinoti ir apie mokinį, ir apie jo šeimą: kada ir kur vaikas gimė, kas tėvai, kas leidžia į mokyklą – tėvai ar globėjai. Iš ko gyvena tėvai, kiek ir kokio turi nekilnojamojo turto, tarp jo – kiek hektarų žemės, kiek šeimos narių verčiasi savarankišku darbu, kada mokinys pradėjo lankyti mokyklą pirmą kartą, o kada – šiais mokslo metais. Mokinių vertinimas 5 balų sistema atsirado tik 1948–1949 metais. Iki tol pažymiai buvo surašomi triskart: paleidžiant Kalėdų, Velykų ir vasaros atostogų. Iš šių pažymių, kuriais vertinamos disciplinos: drausmingumas, tvarkingumas, švarumas, tikyba, lietuvių kalba, skaičiavimas, Tėvynės pažinimas, gamtos pažinimas, geografija, istorija, dailės dalykai, rankų darbai, dainavimas, kūno kultūra, būdavo išvedami metiniai pažymiai, pagal kuriuos sprendžiama, ar leidžiama IV skyriaus mokiniui laikyti egzaminus. Apibūdinamas kiekvieno mokinio temperamentas: ar judrus, ar lėtas, ar staigus; kokie charakterio „savumai“ – valingas, sumanus, linkęs vadovauti, ar pasyvus, nesumaningas.

Užduotys – kieti riešutėliai

Rūdaičių mokykloje 1941–1942 m. rugsėjį buvo užregistruoti 102 vaikai. Veikė I-IV skyriai, trijuose žurnaluose užregistruoti 192 mokiniai, mokslo metams baigiantis jų liko 142. Dirbo 3 mokytojai, vienas jų – net su 56 vaikais.

Sprendžiant iš klasės žurnalų, 1924 m. mokiniai jau pradinėse klasėse mokėsi lietuvių kalbos nuosakų, o matematikos pamokose – mišriųjų skaičių smulkinimo bei procentų uždavinių. „Manau, tokie praeito amžiaus vienos mokyklos istorijos faktai dabartinę švietimo bendruomenę galėtų paskatinti padiskutuoti – gal atrastų atsakymą į klausimą, kodėl, kaip pastaruoju metu teigiama, žemas šiuolaikinių mokinių žinių lygis?“ – svarstė pašnekovė.

A. Skersytė atkreipė dėmesį ir į kai kurias, jos manymu, kitas svarbias, senuosiuose klasių žurnaluose išryškėjusias, detales. Pavyzdžiui, vieno mokytojo pamokos turinyje – dar sovietinis tvaikas, kitas jau kalba apie tautinio atgimimo pradininką Joną Basanavičių... „Vadinasi, vienas jau prisitaiko, o kitas – dar nepasiduoda“, – teigė didelę savo gyvenimo dalį kraštotyrai atidavusi pedagogė A. Skersytė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas