|
|
|
Istorija bei krašto paveldas – šiuolaikiškai ir įtaigiai
Praėjusį penktadienį, solidarizuojantis su Europos paveldo dienų renginiu „Nuo piliakalnių iki miestų bokštų“, Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininko Algirdo Mulvinsko rūpesčiu Vydmantų gimnazijoje buvo surengtas paskaitų ciklas rajono mokiniams „Archeologinio, istorinio paveldo ženklai Vakarų Lietuvoje“.
Kodėl esame išskirtiniai Lietuvoje Apie kuršių bendruomenių pėdsakus dabartiniame Kretingos rajone įtaigiai, pasiremdamas įspūdingais palyginimais, papasakojo Šventojoje gyvenantis savamokslis archeologas bei tyrinėtojas Mikelis Balčius. „Kai Alpėse aptinkami įšalę žmonės, ištyrinėjus jų palaikus iš skirtingų laikotarpių, būtų galima surengti parodą „Ledynų mada“, – pajuokavo pranešėjas. – Jei iš mūsų krašto nebūtų pasitraukę ledynai, tokį pat vaizdą matytume ir mes. Tačiau iš mūsų krašto pasitraukę ledynai nusinešė žmonių palaikus, palikdami apardytas kapavietes, kuriose ir buvo aptikti šie gintaro skridiniai, kirvukai“, – rodydamas skaidres apie seniausius radinius, komentavo M. Balčius. Jo žodžiais, mūsų protėviai negalvojo apie amžinybę ir savo gyvenimą skaičiavo ciklais: užsibaigus gyvenimui žemėje, į kitą mirusįjį išlydėdavo su buities įrankiais, šunimis, žirgais, kurių, tikėdavo, jam ten prisireiksią. Žalvario ir geležies amžiuje, I tūkst. po Kristaus, apie Virbališkes, Kiauleikius, Virkštininkus apsigyveno sėslios žemdirbių ir gyvulių augintojų bendruomenės.
O XVI a., Valakų reformos metu, Žygimantas Augustas įsakė matininkams nuvykti ir apmatuoti laukus pajūry, – taip susiformavo Virkštininkų kaimas, žmones į jį sukėlė iš aplinkinių kupetinių kaimų. Čia būta ir dvaro. XVIII a. susiformavus Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, atsirado Žemaitijos seniūnija, o kitapus Šventosios upės gyvavo Livonijos ordinas. „Lietuviai, žemaičiai, kuršiai, vokiečiai šiose vietose ėmė maišytis – susidarė savitas kultūrinis arealas. Taigi kretingiškiai, vydmantiškiai, darbėniškiai Lietuvos kalbiniame-kultūriniame fone tam tikra prasme yra išskirtiniai. Moterys čia mėgo puoštis sujungtų rankų, kurių simbolis atkeliavęs iš krikščioniškojo pasaulio, formos sagėmis. O kuršės, eidamos į bažnyčią, visos skambėdavo, nes nešiodavo daug žalvarinių papuošalų su žvangančiais pakabukais“, – pasiremdamas radiniais Būtingėje, detalizavo M. Balčius. Jis sakė, jog ilgainiui kuršiai ir žemaičiai šiame krašte asimiliavosi.
Atskleidė Baltijos jūros paslaptis Mūsų krašto proistorę prieš penkis dešimtmečius tyrinėjo ir žinių apie tai Kretingos muziejuje paliko Vilniuje gyvenantis 80-metis archeologas Jonas Stankus. Garbus archeologas buvo pakviestas į renginį, tačiau, deja, neatvyko. Todėl apie indėlį į Kretingos krašto archeologiją trumpai nušvietė Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus. Dirbdamas Kretingos muziejuje, J. Stankus dar mokė istorijos ir Kretingos dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, vėliau pasinėrė į mokslinę veiklą – pelnė mokslų daktaro laipsnį, dėstė Vilniaus universitete. Jis tyrinėjo Genčų ir Pajuodupio kapinynus Kretingos rajone, iš viso išžvalgė per 50 šalies archeologinių objektų – senovės gyvenviečių, kapinynų, pilkapių. Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokiniai Pijus Aukštikalnis ir Kornelijus Daukontas parengė pranešimą apie Salantų krašto kultūrinį bei archeologinį paveldą, apie Imbarės piliakalnio svarbą pasakojo Salantų gimnazijos mokinės Greta Venclauskaitė ir Viltė Kniežaitė. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos instituto profesorius Vladas Žulkus pademonstravo filmuotą medžiagą ir atskleidė, kokias paslaptis saugo Baltijos jūra: komentavo radinius, pasakojo, kaip buvo surastas laivas „Antanas Smetona“, besidomintiems atskleidė archeologų darbo po vandeniu specifiką. Po paskaitų dalyviai aplankė Vydmantų apylinkių kultūros paveldo objektus – Kiauleikių, Rūdaičių, Nagarbos piliakalnius, renginį užbaigdami vakarone Nagarbos piliakalnyje, Senkų kaime.
|
|
