|
|
|
Poetės kūryboje – tautos istorijos atmintis
„Nieko nėra gražiau už gimtąją kalbą ir gebėjimą ja kurti“, – taip kūrybos vakarą, skirtą poetės Lietuvos rašytojų sąjungos narės, aktorės, pedagogės bei Kretingos rajono Garbės pilietės Marijos Meilės Kudarauskaitės 85-erių metų jubiliejui bei jos naujausiai poezijos rinktinei „Kai žodžių sielos ima šviest“ pristatyti, surengtą Kretingos M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje, pradėjo bibliotekininkė Birutė Naujokaitienė.
Apdainuoja tai, ką išgyveno Rinktinė „Kai žodžių sielos ima šviest“ sudaryta iš geriausių M. Kudarauskaitės eilėraščių, parašytų nuo 1975 m. ligi šiol. „Geriausi poetės eilėraščiai apie kalbą, meilę Lietuvai, apie skaudžią atmintį ir moters sielą. Tekstai – universalūs ir aktualūs šiandien, nes poetė kalba apie Lietuvą, jos praeitį. Juos skaitydamas jauti, kaip buvo laužiama Lietuva, kaip ji turėjo ir vis dar turi tiestis“, – M. Kudarauskaitės poezijos rinktinę pristatydama, kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Aldona Kruševičiūtė. Poetės eilės, sudėtos į rinktinę, kilo iš skaudžių prisiminimų, patirties, kuri neleidžia užmiršti to, kas prarasta, tačiau tebėra svarbu, brangu ir artima. Atmintis M. Kudarauskaitės lyrikoje sutampa su namais ir artimaisiais, tačiau labai aiškiai suvokiama ir dabartis – kaip trūkumas to, kas buvo. Poetės eilėraščiais paliudyta istorija per asmeninę patirtį veda į tautos istoriją, jos atmintį. Tai, kas jos pačios išgyventa, liudija visos lietuvių tautos tragediją, pokario baisumus, tremtis. M. Kudarauskaitės poezija – tarsi žmonių, daiktų, įvykių prisiminimas. Moters pasaulis, vienatvė, romantiška kaimo darna, karas, pokaris, svarbios istorinės detalės yra ryškūs poetės lyrikos akcentai. „Gamtos, kaimiško vaikystės pasaulio detalės užpildo eilėraščių erdvę, tampa dvasinės pilnatvės, jaukumo, gyvenimo prasmės metafora. Taip iš kartos į kartą perduodama meilė ir patirtis“, – rinktinės poezijos savitumą pabrėžė A. Kruševičiūtė. Lenkiasi gimtajam žodžiui M. Kudarauskaitės įkvėpimo šaltiniu tampa gimtinės erdvė, šulinio vanduo, kuris, poetės teigimu, atgaivina dvasią, suteikia stiprybės. Taip pat ir gimtoji kalba, žodis, kuriam poetė tarnavo visą gyvenimą. „Šiandien lietuviai nuo žodžio ima nusigręžti, nebegirdi, kaip jis skamba. Juk žodžiai taip pat turi sielas, kiekvienas jų turi tik savo prasmę, tik savo mintį. Sakoma, jog žodžiu galima ir nuraminti, ir sužeisti“, – apie tai, kodėl kalba yra svarbi kūrybos procese, kalbėjo poetė M. Kudarauskaitė. Jubiliejinį M. Kudarauskaitės vakarą praturtino Nacionalinio operos ir baleto teatro solistų dueto „Bella Vita“ – Gražinos Skinderytės-Kurnickienės ir Vytauto Kurnicko – atliekamos dainos pagal poetės eiles. Renginyje taip pat skambėjo kretingiškio kompozitoriaus Aloyzo Žilio dainos pagal poetės eiles. Jaunatvišku žavesiu ir liaudies dainomis vakarą nuspalvino Klausgalvų kaime įsikūrusio skautų būrio „Raitija“ jaunuomenė, atlikusi specialiai jiems poetės sukurtą eilėraštį. Išleido 18 knygų Poetė gimė 1932 m. rugpjūčio 15 d. Kalnalio parapijos Klausgalvų kaime, pedagogų šeimoje. 1944 m. baigė Mosėdžio pradžios mokyklą. Vėlesnis jos gyvenimas buvo susijęs su teatru ir gimtąja kalba. Poetė Vilniuje baigė Dramos studiją prie Valstybinio dramos teatro, vėliau lituanistiką Vilniaus universitete, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) teatro, muzikos ir kinematografijos institute studijavo scenos kalbos aspirantūrą. Ji vaidino Vilniaus ir Kauno dramos teatruose, dirbo Liaudies meno rūmuose repertuarinio skyriaus vedėja, dėstė žodžio meną Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitete). Vėliau kelis dešimtmečius dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos katedroje, dėstė scenos kalbą. Jos vaikystė ir paauglystė, kaip pati prisimena, buvo pažymėtos skaudžiais karo ir pokario meto įvykiais, baimės, netikrumo jausmu, traukiantis į Vakarus, sutiktų žmonių skausmu, praradimais. „Visi išgyventi įvykiai mane užgrūdino. Manau, kad svarbu daryti gera, pastebėti kitą, šalia esantį ir kenčiantį. Savo kūrybą dovanoju žmonėms, kurie nepamiršo skaudžios praeities, kuriems reikia išgirsti žodžius, menančius ne tik skaudžią praeitį, bet ir suteikiančius viltį“, – kalbėjo M. Kudarauskaitė. Poetė teigė niekada neturėjusi vien kūrybai skirto laiko, savojo kampo. Tačiau kūryba jai buvo švytėjimo laikas, minutės, skirtos tik sau. Būtent tokiu ypatingu metu ir gimė gražiausios jos eilės apie gimtinę, kalbą, tragiškus įvykius, žmones, kurių likimus sužalojo karas, pokaris, tremtis. Per keturiasdešimt kūrybos metų dienos šviesą išvydo 18 poetės M. Kudarauskaitės knygų.
Neringa MIKALOČIENĖ
|
|
