|
|
|
„Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“
Pirmas vaikiška ranka brūkštelėtas eilėraštis, pirmas rašinys mokykliniame sąsiuvinyje, pirmi tokie svarbūs, tačiau dar jokios ateities nežadantys kūriniai interneto erdvėje, taip pamėgtoje tinklaraščių platformoje, kaip sakoma – vieninteliai ir nepakartojami. Pirmi, dažais dar kvepiantys straipsniai mokyklos bei rajono laikraščiuose – numylėti ir sutikti su neapsakomu džiugesiu, šypsantis bei didžiuojantis savo nedidukais kūriniais. Tris metus buvau pilnateisė „Kuprinės“ komandos dalis, besistengianti patikti skaitytojams ir vykdyti jaunųjų žurnalistų akademijos narių krikštynų metu aptartus įsipareigojimus: įjungti naujienų lokatorius, visuomet atsinešti naujų idėjų, laiku pristatyti darbus, dirbti ekstremaliomis sąlygomis, nepamiršti buvusių kupriniečių bei redakcijos darbuotojų.
Nepamiršau, o ir turėjau nepaprastą galimybę susipažinti su jais iš arčiau – praeitų metų vasarą pasinaudojau proga išmėginti tikro žurnalisto kėdę ir susipažinti su komunikacijos specialisto darbo užkulisiais. Redakcijoje praleistas laikas ir įgyta patirtis man, kaip jaunam žmogui, savo ateitį siejančiam su rašymu – neįkainojama. Čia suvoktas žurnalistikos grožis ir iššūkiai: nuo pat teksto rengimo subtilybių iki teisingo komunikavimo su pašnekovais. Rašymas, įkvėptas nuostabių asmenybių, kartais muzikos, nuotaikos ar net oro už lango, lydėjo mane nuo mažens, neišsiskiriu su juo ir dabar. Prioritetai keičiasi, galimybės plečiasi, žiū, jau tenka užverti mokyklos duris, skirtis su mylimais mokytojais ir leistis į, rodos, ilgą kelionę: vieniems tenka vėl ir vėl iš naujo savęs ieškoti, o kiti, pasirinkę savo kryptį tikslingai siekia įgyvendinti savo tikslus. Ką žada rytojus? Iš esmės – tuščią gyvenimo knygos lapą, o juk dėjome tiek daug pastangų, kad jį atverstume. Nekantraudami, tačiau spurdančia širdimi, dėliojame paskutinius taškus neparašytuose laiškuose, sutartyse, dokumentų krūvose – pagaliau pajuntame tą tikrąją pilnametystę, savarankiško kelio pradžią. Neišsipildžius lūkesčiams, kažkuo nusivylus, jaunam žmogui norėtųsi palinkėti nebijoti mintimis grįžti į vaikystę, į pasaką: svajoti ir kurti. Ištikimybės sau, kaip iš vadovėlių mus mokė Vincas Mykolaitis – Putinas, juk „po kasdienybės pelenais karšta rusena žarija“, stiprybės ir sėkmės, kurios taip linki visi, būsimiems pirmakursiams, įkvėpimo – kūrybai, darbui, gyvenimui.
Nijolė BERTAŠIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
