Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Išsitenkantis tarp drožėjo kaltų ir scenos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-07-14
„Dabar, kai apmąstymams turiu daug laiko, nežinau – 60 metų yra daug ar mažai. Bet kai man sukako 40, sakiau – viskas, gyvenimas baigėsi“, – juokavo Stasys Jauga, prisipažindamas, jog šiandieną taip nebemanąs.

Talentą rado garsusis Žymantas

S. Jaugą užaugino ne skubrus didmiesčių tempas, o žalios ir ramios Kartenos, Mosėdžio ir Kretingos apylinkės su upių slėniais bei jų kvapais. “Keistas dalykas, bet mano giminėje nebuvo nė vieno menininko, išskyrus senelį Aleksą Kubeckį, kilusį nuo Plungės – šis labai gražiai liejo akvarele ir pieštuku tiksliai štrichavo portretus“, – kalbėjo kretingiškis, atviraudamas, jog į kūrybą jis paniręs atsitiktinai.

„Per „perestroiką“ gyvenau Klaipėdoje ir laksčiau po užsienį biznio reikalais, kol sykį šeima pareiškė ultimatumą. Tuo pat metu buvau bebaigiąs istorijos studijas ir rašiau diplominį darbą apie Kretingos rajono žymiausius liaudies meistrus. Taip susipažinau su garsiu drožėju Broniumi Žymantu. Jis man sako – imk pliauską ir drožk. Pabandžiau, o jis – oi, kaip tau lengvai išeina – pagyrė. Prisidrožiau krūvą šaukštų ir su Žymantu išrūkome į Vilnių, į Kaziuko mugę. Planavome nakvoti, bet kai šaukštus išpardaviau per 2 valandas, grįžau namo laimingas, kad pagaliau baigiau klajones po pasaulį“, – prisiminė S. Jauga.

Jis sakė, jog nuo medinių stalo įrankių – šaukštų ir šakučių – nenusigręžė visus tuos dešimtmečius. „Susiradau savo medžiagą – vaismedžius obelį ir slyvą. Anksčiau būdavo problemų dėl medienos, bet dabar pažįstami patys skambina, kad galiu nusipjauti seną medį“, – kalbėjo tautodailininko vardą drožyba pelnęs pašnekovas.

Stasys Jauga (centre), Albina Buntinienė ir Egidijus Radžius spektaklyje „...Ir teisė mylėti“.

„Sugedo“ kaip kūrėjas

S. Jauga neslėpė, jog drožiąs tai, ką labiausiai perka žmonės, nes iš to jis ir šiandien valgąs duoną. „Kūryba buvo pradžioje – kiekvienas šaukštas ornamentuotas arba įdomus iš paties medžio, gamtos sukurtais raštais bei formomis. Kartais mano drožti stalo įrankiai būdavo netgi nefunkcionalūs, nes kreivi ir šleivi, bet užtat – labai linksmi. Padarau tokių dar ir dabar. Kartais žmonės mugėje prieina ir sako: noriu originalaus šaukšto, nors visos namo sienos jais jau nukabinėtos, nes gaila naudoti“, – atviravo tautodailininkas.

Anksčiau kiekvienas jo šaukštas buvęs ypatingas, o dabar svarbiausia – kiekis. “Sugedau kaip kūrėjas, bet toks gyvenimas – valgyt reikia. Kartais labai norėtųsi sugrįžti prie kreivo šaukšto, bet jau visvien išeina tiesus“, – juokavo S.Jauga. Į muges savo drožinius jis veža vien dėl pasižmonėjimo, nes didžiuma jų iškeliauja į Taliną, Londoną, Miuncheną.

Į teatrą atvedė atsitiktinumas

S. Jaugą dažnas brandesnio amžiaus kretingiškis labiau žino ne kaip tautodailininką, o – legendinio režisieriaus Egidijaus Radžiaus laikų teatro mohikaną: pradėjęs vaidinti vos 20-ties, sukūręs keliasdešimt vaidmenų, nuo scenos jis nenulipo ligi šiolei.

„Į teatrą vėlgi atviliojo atsitiktinumas: pamenu, gal 1977-aisias Egidijus Radžius statė proginį spektaklį „Tėvų jaunystė“, kuriame vaidino mano bičiulis Viktoras Gailius. Sykį jis atsivedė mane į repeticiją ir sako, truputį pasėdėk, aš surepetuosiu epizodą ir trauksim savo keliais. Bet mane sėdintį pastebėjo E. Radžius ir kitądien sako jam: mums reikia „pacano“, ar negalėtum atsivesti tą savo draugą. Atėjau, gavau kažkokį epizodinį vaidmenį“, – į prisiminimus pasinėrė pašnekovas.

Tačiau pirmąjį ir dėl jaudulio bei įtampos labiausiai įsimintiną savo vaidmenį jis sukūrė spektaklyje Ramutės Skučaitės „...Ir teisė mylėti“: „Vaidinau įsimylėjėlį – scenoje tada pirmąkart net ir bučiuotis teko“, – prisipažino.

O paklaustas, kuriai aktorei buvo skirtas tas bučinys, nedvejodamas atsakė: „Albinai Buntinienei, tada dar – Bertašiūtei“. Ir pridūrė, jog per visą buvimą scenoje bučiuotis daugiau nebetekę.

Savo sukurtų vaidmenų šiandieną jis taip pat nelinkęs sureikšminti, tik prisiminė, jog sovietmečiu už 100 scenoje suvaidintų spektaklių skirdavo LTSR meno žymūno vardą ir ženklelį, – tokį ir jis turįs. Bet tuo, sakė, nesididžiuojąs, nes šį vardą duodavę ne už kokybę, o už – skaičių.

Drožėjo šaukštai – panašūs, bet kiekvienas skirtingas.

Norėtų suvaidinti Don Kichotą

Ligi šiol S. Jauga prisimena tą metą, kai teatras uždegdavo žmones, kai nebuvo kitų pramogų ir salės lūždavo nuo žiūrovų gausos. O amžinatilsį režisierių Egidijų Radžių jis vadina dvasios aristokratu, didelės išminties ir erudicijos žmogumi, talentingu režisieriumi ir užburiančio balso skaitovu. „Jis sugebėdavo mus uždegti teatrui, senoji kretingiškių aktorių karta yra jo užauginta“, – tikino pašnekovas.

Nors šiemet S. Jauga už sukurtą ryškiausią sezono vyro vaidmenį Nerijaus Gedmino spektaklyje „Nepaprasti Julės ir Natašos nuotykiai“ buvo nominuotas šventėje „Tegyvuoja teatras“, tačiau prisipažino, jog šis vaidmuo jam „nebuvęs prie širdies“, nes kėlęs vidinę įtampą, o jis labiau mėgstąs linksmus ir lengvus vaidmenis.

Tačiau nuo scenos nueiti kūrėjas dar nesirengia. „Mane lengva prišnekinti, o jei pasižadu, einu ligi galo – surandu laiko ir repeticijoms, ir spektakliams“, – sakė jis.

Paklaustas, kokio trokštamo vaidmens viziją jis yra susikūręs, atsakė lakoniškai: „Neturiu jokių vizijų, negyvenu aukštais polėkiais ir skambiomis frazėmis nekalbu. Jau norisi poilsio, – atviravo jis. Tačiau kiek padvejojęs prisipažino, kad visgi dar norėtų suvaidinti Don Kichotą – linksmą ir išmintingą avantiūristą. – Visą gyvenimą ir aš kaip Don Kichotas kovojau su vėjo malūnais, kažko siekiau. Bet šiandieną nejaučiu gyvenimo pilnatvės – vis kažko trūksta“.

Ūkyje – žuvys ir ožiai

Visus savo neišsipildžiusius lūkesčius S.Jauga sakė šiandieną projektuojąs į vienturčio sūnaus Pauliaus bei marčios Aleksandros šeimą, kuri augina 5 mėnesių dvynius Kotryną ir Simą, – dažnai vykstąs į Vilnių jų aplankyti.

O vasaros dienas nuo ryto ligi vakaro dabar leidžiąs Raguviškiuose, kur įsigijo 1 ha sklypą su senosios mokyklos trobesiais. Išsikasė tris tvenkinius ir įleido į juos žuvų. „Galėčiau valandų valandas sėdėti ir spoksoti į tas žuvis. Gamta yra tikrasis mano pašaukimas“, – samprotavo jis.

Žemės sodyboje – daug, bet grūdo – nė vieno, tik skutama pieva, kurią dėl lietingos vasaros kas tris dienas priverstas šienauti. Ten įkūrė ir savo dirbtuves. Sodyboje dienas leidžiąs vienas, bet susikūręs savąjį pasaulį, kuriame – daug patiriamo kūrinijos džiaugsmo. O tam, kad nesijaustų vienišas, įsigijęs 3 ožius, šiems ir vardus – Oskaras, Čiupra, Kaziulis – pats išrinkęs. Dar seną katę Simbą turįs, bet ta, juokavo, nešneki: „Vien erkių karoliais pasidabinusi vaikšto“, – vaizdingai ir su meile apie savo ūkį pasakojo S. Jauga.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas