Kulkų suvarpyto ąžuolo vardan

„Esu laimingas, kad galiu nešti žinią apie šią žemę mylėjusius, žinią apie tai, kodėl čia būti, likti yra svarbu ir prasminga“, – tokiais žodžiais prabyla salantiškis Aurimas Rapalis, šiemet patekęs į 16-kos žmonių komandą, su kuria dalyvaus projekte „Misija Sibiras‘17“. Tėvynei ir tautos istorijai šiltų žodžių negailintis vaikinas, prieš traukdamas į ekspediciją, įspūdžiais bei savo veiklos ypatumais pasidalijo ir su „Kuprinės“ skaitytojais.

Jau po ekspedicijos iniciatyvumo nestokojančio salantiškio A. Rapalio laukia susitikimai su bendruomenėmis, partizanų atminimo sklaida, jų žūčių įamžinimo vietų derinimas bei tradicinis Vėlinių žygis „Kardo rinktinės partizanų takais“.

Prieš 68–erius metus A. Rapaliui brangūs žmonės buvo ištremti į Sibirą. Prieš tai vos keletą hektarų žemės turinti šeima sugebėjo įsikurti Platelių apylinkių Pamedinčių kaime. Anot A. Rapalio, senelis jam kartą pasakojęs, jog, kuomet juos ištremti atėję stribai ragino kuo greičiau palikti sodybą, prosenelė įbėgusi į kambarį ir nenorėdama prinešti purvo iš įpročio dar nusiavusi savo batus, tad senelis pasakęs: „Mama, kam tu tuos batus dar nusiavei – taigi mes čia jau niekada nebesugrįšime“. Salantiškio pasakojimu, po kelių mėnesių sodyba jau buvo sulyginta su žeme.

Kiek daug visko nutiko po to – žuvo senelio brolis Kostas, kol pats senelis dar devynerius metus gyveno Sibiro platybėse ir savo darbštumo dėka net užsitarnavo vietinių komunistų pagarbą. Siūlomo partinio bilieto ir nemažų pinigų jis, tiesa, atsisakė ir nepasinaudojo vėliau pasitaikiusiomis galimybėmis pabėgti, nenorėdamas palikti senų tėvų vienų vargti.

A. Rapalis pasakojo, jog kartą senelis nusivežęs jį aprodyti buvusios sodybvietės Pamedinčiuose ir tik atvykęs suklupo, pabučiavo žemę.

„Tai man atmintin įsirėžė amžiams“, – prisipažino vaikinas.

– Ar „Misija Sibiras“ atrankoje dalyvavote pirmą kartą? Kas Jus pastūmėjo šio projekto link?

– Atrankoje dalyvavau antrą kartą. Prieš penkerius metus teko sudalyvauti „Misija Sibiras‘12“ bandomajame žygyje. Šiemet pagalvojau, kad reikia bandyti ir vėl pildyti anketą. Juo labiau kad per tuos metus įgyta patirtis rengiant pėsčiųjų žygius suteikė pasitikėjimo savimi, o ir asmeniškai jaučiausi daug tvirtesnis šiai misijai negu prieš penkerius metus. Mane žavi šio projekto idėja. Visų pirma, ten veda mano šeimos tremties istorija – į Sibirą 1949 m. buvo ištremti mano proseneliai Julija ir Antanas Gelžiniai bei senelis Justinas. Nuolatiniai pokalbiai su seneliu apie tremtį, laisvės kovas paskatino domėjimąsi savo krašto, savo tėvynės istorija. Man patinka iššūkiai. Su bendraminčiais patys dažnai rengiame pėsčiųjų žygius partizanų takais. Žavi pati žygeivystės idėja: ne turistauti, o sužinoti, patirti, pajusti savo tautos istoriją.

– Kaip sekėsi įveikti atranką? Kas labiausiai įsiminė?

– Tiesiog buvau savimi ir nenorėjau nieko specialiai įrodyti. Todėl ir žodis „įveikti“ čia nelabai tinka. Bandomajame žygyje dalyvavo daugybė puikių ir ekspedicijos vertų dalyvių. Manyčiau, kad niekas bandomajame žygyje nekonkuruoja, o tiesiog daug bendrauja tarpusavyje, padeda vienas kitam ir koja kojon žengia vieno tikslo link. Tuo įsitikinau ir šį kartą – tapome didele bendra „Misija Sibiras“ šeima. Svarbiausia – komanda.

– Kuo ypatinga „Misija Sibiras“ ekspedicija? Su kokiais lūkesčiais joje dalyvaujate?

– Šiemet ekspedicija vyks į Irkutsko sritį, Nižneudinsko ir Tulūno rajonus. Planuojama sutvarkyti daugiau kaip 10 kapinaičių. Dėl Sibiro gamtinių sąlygų, dalį jų pasiekti bus nelengva, todėl nemažai teks keliauti ir pėsčiomis. Ten tvarkysime lietuviškas kapines, susitiksime su lietuviais, gyvenančiais Sibire, atstatysime kryžius.

– Kaip tenka ruoštis kelionės išbandymams? Kaip manote, kas sunkiausia, o kas lengviausia?

– Prieš ekspediciją jaučiuosi labai ramiai, kadangi suburta puiki komanda. Po bandomojo žygio turėjome bendrų susitikimų. Praeitą savaitgalį kartu su komanda dalyvavome žygyje Birštone. Mokėmės kryždirbystės pas tautodailinką, medžio skulptorių Algimantą Sakalauską. Susitikome su tremtiniais, kurie buvo ištremti į Irkutską, kad kuo daugiau sužinotume apie vietas, į kurias konkrečiai keliaujame, bei apie žmonių likimus ten.

– Kiek laiko jau domitės krašto istorija ir su ja susijusiais projektais? Kuo Jums tai artima?

– „Misiją Sibiras“ arba kitaip pasakius – „Misiją Lietuva“ nešu jau nuo vaikystės, nuo tada, kada senelis nusivežęs į savo tėviškę Pamedinčių kaime, Platelių krašte, kur po jo šeimos tremties belikęs tik kulkų suvarpytas ąžuolas, suklupęs pabučiavo savo gimtąją žemę. Vėliau įsitraukiau į kraštotyrinę veiklą – susitikimai su amžininkais, jų patirčių ir prisiminimų užrašymas, pėsčiųjų žygiai partizanų takais, partizanų žūčių ir bunkerių įdubų paieškos, – visa tai manyje jau dešimtmetį. Tai mane stiprina, kaip žmogų, kaip lietuvį. Jaučiu pareigą apie tai kalbėti, dalintis su kitais, ypač jaunąja mūsų karta. Todėl man labai artima ir „Misija Sibiras“ idėja – grįžus iš ekspedicijos susitikti su lietuviais, su jaunąja karta ir dalintis savo patirtimi, savo įspūdžiais iš aplankytų vietovių. Tai puiki proga novatoriškai ir šių dienų lietuviui patraukliomis priemonėmis prabilti apie mūsų tautos tremčių bei laisvės kovų istoriją, nešti žinią ir stiprybės bei tikėjimo Lietuva pavyzdžius. Grįžus iš ekspedicijos lauks dešimtys ir šimtai susitikimų su mokiniais, bendruomenėmis.

Nijolė BERTAŠIŪTĖ

„P. n.“ akademijos narė

• Rašyti komentarą (2)