Auksinės vestuvės – dukrų staigmena

Auksines vestuves atšventę kurmaitiškiai Genovaitė ir Liudvikas Katkai ir namuose, ir darbuose – kartu. „Kaip toj dainoj – visur mudu du“, – juokėsi pašnekovai.

Iškilminga ceremonija vyko Tūbausių bažnyčioje.

Supažindino jaunystė

Abu jie – laiškanešiai. Tiesa, daug metų, kai šį darbą oficialiai dirba tik vyras. Bet Genovaitė nuolat būna šalia, talkina. Ypač, kaip jie vadina, „didžiosiomis dienomis“, tai yra antradieniais ir penktadieniais, kai išeina „Pajūrio naujienos“, ir kai išnešioti reikia daugiausiai spaudos.

„Bepigu dabar, sunkių krepšių toli tampyti nereikia – susėdam į mašiną ir pasišnekučiuodami apvažiuojam savo prenumeratorius“, – sakė jie.

Genovaitė laiškaneše išdirbo apie 30 metų, o kai sušlubavo sveikata, tuometinio Kretingos pašto viršininko šviesaus atminimo Prano Šerno paprašė į jos vietą priimti Liudviką.

Bet paštas tiek Genovaitės, tiek Liudo gyvenime atsirado vėliau. Iš pradžių abu jie plušo Kurmaičių tarybiniame ūkyje: ji buvo lauko darbininkė, jis – traktorininkas.

„Abu turėjom brolių, seserų, visi – panašaus amžiaus, būdavo, „šurum burum“ tai čia, tai ten, tai savaitgaliais – į šokius. Galima sakyti, mus supažindino jaunystė“, – linksmas dienas prisiminė jie.

Pranašiškas atvirukas

Kada į širdį Liudui įkrito, Genovaitė teigė nesupratusi.

„Jis išvažiavo mokytis į vairuotojus. Nustebau, kai Kovo 8-osios proga gavau atviruką su jo nuotrauka ir užrašu „Mylimai Genutei. Liudas.“ Hmmm... – „mylimai“, – pagalvojau, atviruką pavarčiau, padėjau į stalčių ir pamiršau“, – prisiminė moteris.

Po metų Liudas į Kurmaičius sugrįžo, pora iš naujo susitiko.

„Nenuleidome akių vienas nuo kito, bet šiandieninis jaunimas iš mūsų draugystės turbūt pasijuoktų: iki vestuvių tik už rankų pasilaikėm, nė pasibučiavę nebuvom“, – juokėsi pašnekovai.

O ir tos vestuvės 1966-ųjų lapkritį buvo netikėtos. Nei joms ruošėsi, nei puošėsi, nei kam ką sakė, nei ką kvietė, tik – liudininkus. Sutarę visą gyvenimą būti kartu, už kelis rublius turguje nusipirko iš 5 kapeikų padarytus žiedus, lietingą ir vėjuotą lapkričio dieną nuvažiavo į Kretingos civilinės metrikacijos skyrių, susirašė – skubėjo, mat rytojaus rytą jaunikiui reikėjo išeiti į armiją.

Genovaitės Katkuvienės rankose – dar nespėjusi nuvysti puokštė, kurią rankose laikė ir per jųdviejų su Liudviku auksines vestuves.

Kasdien šalia

Atitarnavęs dvejus metus, 1968-ųjų rudenį uniformuotas kareivis sugrįžo.

„Kaip šiandien atsimenu: vakarojam su tėvais, į svečius buvo atvažiavęs brolis su žmona. Girdim beldžiant į duris. „Kas ten?“ – priėjusi klausiu. „Liudas“, – atsako. Atkeliu sklendę ir lyg niekur nieko nueinu atgal į kambarį. Namiškiai klausia, ką ten įleidau? Ai, sakau, – Liudas parėjo...“ – tokia keista savo reakcija stebėjosi Genovaitė.

„Bet aš nesupykau, supratau, kad, nesimačius tiek laiko, apsikabinti manęs ji nedrįso“, – įsitikinęs Liudas.

Po metų bendro gyvenimo jie susilaukė dukrų: pirmagimės Daivos, truputį vėliau – Genutės.

Merginos augo, užaugo, savo šeimas sukūrė, Genovaitei ir Pranui padovanojo keturis, kaip jie džiaugėsi, šaunius anūkus, iš kurių vyriausiai Laurai – 27-eri, o jauniausiai Aušrinei – 13-a.

Pačių pasistatytame name Tvenkinio gatvėje G. ir L. Katkai su dukrų šeimomis gyvena lig šiol.

„Kasdien esame šalia, sutariame, mums visada yra su kuo pasikalbėti, išgerti puodelį kavos, o vasarą – kieme išsikepti šašlykų“, – atviravo pašnekovai.

Anot G. ir L. Katkų, 50 metų prabėgo kaip penkeri. Kad po tiek laiko iš naujo eis prie altoriaus, jie nė sapne nesapnavo, bendro gyvenimo sukaktį ketino paminėti kukliai.

„Žadėjom nusipirkti tortą, įsipilti po lašą šampano, ir tiek. Čia Daiva su Genute iškrėtė mums „šposą“! Ir su Tūbausių bažnyčios klebonu dėl iškilmių sutarė, ir „Žiemos sode“ staliuką, pasirodo, užsakė... Man beliko naujos suknios pasiieškoti, o Liudui – kostiumo“ , – šypsojosi laiminga Genovaitė.

Nuotykis, kurio nepamirš

Pasak G. ir L. Katkų, laimė žmogui yra gyventi ir tarp draugiškų kaimynų. Ypač šiltais žodžiais jie paminėjo senais laikais buvusį ūkio zootechniką Antaną Bučą ir papasakojo nuotykį, kurio gyvenime nepamirš.

Ko gero, vienintelė ir didžiausia pramoga sovietmečiu daugeliui tos kartos žmonių buvo savaitgalio kelionės į Liepoją, į Rygą, į Rucavą. Ten galėjai gauti nusipirkti geresnių drabužių, „Karvutės“ saldainių, tirpios kavos, gardesnių sūrių.

Genutė ir Liudas į Latviją leisdavosi nuosavu „žiguliuku“. Kartą, kai mašinos dar neturėjo, iš A. Bučo pasiskolino liaudyje vadinamą „kaliošį“ – automobilį brezentiniu stogu.

Atvažiavę į Liepoją, mašiną pasistatė aikštėje netoli lietuviams gerai pažįstamo turgaus. Pasivaikščioję po parduotuves, nutarė užeiti į čia pat esančią valgyklą užkąsti.

„O kaip būtų, jeigu išėję neberastume mašinos?“ – Genutė juokais paklausė Liudo ir su jais kartu buvusios savo sesers. Kas galėjo pagalvoti, kad juokais ištarti žodžiai išsipildys? Išėję į lauką, mašinos iš tikrųjų neberado. Moterims namo teko tarškėti autobusu, o Liudui – reikalų turėti su Latvijos milicija ir likti nakvoti Liepojos viešbutyje.

Vos grįžusi į Kurmaičius, Genovaitė verkdama nubėgo pas kaimyną pranešti apie ištikusią bėdą. Kaip šiandien atsimena, jog nepyko Antanas, priešingai, – ramino, sakė, vėliau ar anksčiau ta mašina vis tiek atsirasianti. Taip ir buvo. Jau kitą rytą Liudas netoli aikštės, kur ir buvo palikta, pats ją pamatė. Tiesa, į teismus Liepojoje važinėti teko, nors jaunam latviui vagišiui kurmaitiškiai ir atleido.

• Rašyti komentarą (2)