Tapytojas Marius Kavolis: „Kuriu įrankį fantazijai“

Vakar Modernaus meno centre Azerbaidžano sostinėje Baku atidaryta personalinė palangiškio tapytojo Mariaus Kavolio paroda, tačiau 29-erių menininkas šio fakto nesureikšmina ir, užuot mėgavęsis dėmesiu svečioje šalyje, ramiai tapo naujus spalvomis ir ekspresyvumu sužavinčius darbus.

„Niekur kitur kurti ir nebandžiau, tik prie jūros“, – prisipažino palangiškis tapytojas Marius Kavolis, kuriantis vystymąsi, judėjimą ir spalvas išaukštinančius darbus. Dalį jų šiuo metu galima apžiūrėti viloje „Auska“.

Žuviukas Nemo, gandro žingsneliai, kruvini Prancūzijos įvykiai – tik keletas istorijų, kurias pasakoja amžiną judėjimą savyje atrakinę M. Kavolio darbai.

„Žmonės juose mato skirtingus dalykus. Kodėl man pačiam patinka abstraktas – nes priėjęs prie paveikslo galiu į jį žiūrėti ir atrasti kažką naujo, vadinasi, ir žiūrovas arba žmogus, kuris įsigis šį darbą, nusipirks ne tik juose užkoduotą mano gerą emociją, energiją, bet ir fantaziją arba priemonę savo fantazijai gerinti. Jis įsigyja priedą, kuris leidžia save lavinti, verčia pakaitinti savo smegenis. Manau, kad visi, kuriantys abstraktą, pirmiausia nori, kad žmonės mąstytų“, – įsitikinęs tapytojas.

Tarp didžiųjų

Nors savo kūrybiškumą ir tapybą į pirmąjį planą M. Kavolis užleido vos prieš trejus metus, jo darbai jau spėjo pasklisti po Lietuvą ir pasaulį: eksponuoti Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Milane, Londone, Dubajuje, Maskvoje, o šio mėnesio pradžioje – pasaulinės reikšmės Žemutinio Naugardo muziejuje, kur galima išvysti tokių abstrakcionizmo grandų, kaip Kazimiras Malevičius, Vasilijus Kandinskis, avangardo kūrėjų – Michailo Larionovo, Olgos Rozanovos, kitus rusų dailininkų – Fiodoro Rokotovo, Isako Levitano, Iljos Repino ar Aleksėjaus Savrasovo darbus.

„Įsivaizduokite, nukabino Kandinskį ir pakabino mane. Jeigu jau tampi muziejiniu, manau, tai yra labai neblogai. Tuomet jau kas ką nori gali kalbėti, – įsitikinęs M. Kavolis. – Apskritai turi būti labai drąsus, kad kritikuotum šiuolaikinį meną – gali greitai apsijuokti. Džeksonas Polokas kažkada buvo sulygintas su makaronų kratiniu, na ir ką? Kur Dž. Poloko darbai dabar ir kur tie kritikai, kurie tai pasakė?“

Pirmoji paroda tapo raktu

Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos dailės skyriuje mokęsis ir visada menu domėjęsis M. Kavolis į Dailės akademiją vis dėlto nestojo, pasuko verslo ir vadybos kryptimi: „Pagalvojau, kad jei jau turiu gyslelę menui, niekur ji nedings ir be diplomo.“

Ir buvo teisus. Tapyba vis sugrįždavo į jo gyvenimą.

„Žiūrėdavau į Marko Rothko darbus ir galvodavau, už ką žmonės moka tokius pinigus. Ir vis norėjau nutapyti kažką gražaus, tai, ką pats pasikabinčiau namuose. Vieną dieną prisipirkau drobių, atsisiunčiau brangių dažų iš Vokietijos – būtent tokių, kokių norėjau, ir pradėjau tapyti“, – kalbėjo M. Kavolis, besižavintis abstrakcionistų Dž. Poloko ir Gerhardo Richterio kūryba.

Netrukus jaunojo tapytojo darbai buvo įtraukti į vienos prestižiškiausių ir žinomiausių šiuolaikinių komercinio meno galerijų „Saatchi“ kolekciją, o 2014 m. metų pabaigoje jis pristatė pirmąją savo individualią parodą „12 ½“ arba „12 ir šiek tiek daugiau“.

„Vėliau ją papildžiau dar keliais darbais ir visa kolekcija prieš metus ar pusantrų atsidūrė Maskvoje, iš pradžių ji buvo eksponuota Lietuvos ambasadoje, vėliau nukeliavo į tarptautinę mugę „Cosmoscow“, dar kelias galerijas, kol galiausiai atsidūrė muziejuje – ir ne bet kokiame, o valstybiname Kremliaus muziejuje, kuriame saugoma per 12 tūkst. meno kūrinių“, – sakė M. Kavolis.

Pragmatiškas realistas

Praėjusių metų rudenį Londone įvykusiame labdaros aukcione, skirtame paminėti 25-tąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines, M. Kavolio tapybos darbas „Green Line“ tapo vakaro rekordininku pagal pasiūlytos kainos dydį ir gavo aukščiausius įvertinimus.

„Sakoma, kad nieko nėra blogiau, kaip gera pradžia, bet, kita vertus, aš galvoju, kad ta pradžia nėra jau tokia ir gera – galėtų būti geresnė, – apie savo sėkmę kalbėjo M. Kavolis. – Aš tiesiog ėjau tikslinga kryptimi. Norėjau būti mene ir dirbau tuo klausimu, norėjau, kad mano darbus pirktų, ir juos perka.“

Gal todėl jaunasis menininkas atsakingai žiūri ir į technines savo kūrinių charakteristikas, kurias, kaip pats pastebi, menininkai neretai pamiršta: „Net ir pirkdamas meno kūrinį, žmogus pirmiausia perka daiktą, todėl ir mene turi būti išlaikyta kokybė. Dažnai matau šleivus porėmius, kreivai aptrauktas, atsilupusias drobes, atrodo, paimsi į rankas ir paveikslas subyrės. Taip neturi būti. Dėl klientų patogumo kur kas rečiau tapau ir tokio didelio formato paveikslus, kuriuos sunku transportuoti.“

Būtent darbą, o ne talentą, savo sėkmės pagrindu vadinančiam ir jame įkvėpimo ieškančiam palangiškiui artimas dailininko Bobo Rosso požiūris, kad mene nebūna klaidų, tik laimingi atsitikimai.

Iki šiol palangiškis jau nutapė per 100 paveikslų ir intensyviai dirba toliau, bet pavadintas produktyviu tapytoju paprieštarauja: „Žanas Mišelis Baskiatas gyveno vos 27 metus ir paliko tūkstantį darbų, o Pablo Pikaso per savo 90 metų – apie 20 tūkst., o kiek dar jų sudeginta Antrojo pasaulinio karo metu.“

Asmenybė – ne mažiau svarbu

Anksčiau sakydavęs, kad visi paveikslai jam – lyg vaikai, M. Kavolis neslėpė, jog laikui bėgant vieni jų tapo mielesni už kitus, nors visus juos kabintų ant savo sienų.

„Vis dėlto atsisveikinti su jais nėra sunku – džiugu, jeigu pas kažką namuose atsiduria mano paveikslas“, – kalbėjo tapytojas, konstatuojantis, kad Lietuvoje šiuo metu tėra tik keli tūkstančiai žmonių, kurie gali sau leisti įsigyti meno kūrinį.

„Mūsų šalyje vienetai eina į koncertus, spektaklius, vienetai perka paveikslus, ir tai yra normalu – vos patenkinami pagrindiniai žmonių poreikiai. Jeigu žmogus negali nusipirkti pavalgyti, koks menas jam gali būti galvoje. Kol ekonominė padėtis pagerės, kol žmogus galės ne kilimėlį pasikabinti ant sienos ar paveiksliuką su gintarais, o meno kūrinį, reiks palaukti bent porą dešimčių metų“, – mano M. Kavolis.

Menininko įsitikinimu, investuojantys į šiuolaikinį meną nemenkai rizikuoja – juk niekada nežinai, kas bus: „Todėl niekas neperka tiesiog gražaus paveikslo – tik ne šiuolaikiniame mene. Čia labai svarbi menininko asmenybė. Svarbu tai, ko jis siekia, ar yra pasiryžęs dirbti ir tobulėti. Tik pažinęs tapytojo charakterį, investuotojas į šiuolaikinį meną gali tikėtis išlošti.“

• Rašyti komentarą (0)