Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Poeto, eseisto, vertėjo ir dramaturgo Gintaro Grajausko, šiuo metu gyvenančio ir kuriančio Klaipėdoje, jauni žmonės dažniausiai klausia, ar verta rašyti. O jis rimtai atsako, kad ne – neverta. „Jei trūksta dėmesio, reikia eiti į sceną. O ne, gink Dieve, rašyti poeziją. Tai vienišių darbas. Poetai dažnai nekalbūs, retas yra skandalų meistras“, - ramiai rinkdamas žodžius kalbėjo G. Grajauskas.

Poetą „Smiltims“ pavyko sutikti Pastauninko meno festivalyje, kur jis bendravo su jo rengėjais – jaunųjų kūrėjų klubu „Strėlė“.

Poetą Gintarą Grajauską į susitikimą su skaitytojais Kretingoje pasikvietė jaunųjų kūrėjų klubas „Strėlė“.

Jauniesiems kūrėjams, laukiantiems patarimų apie kūrybą, G. Grajauskas kalbėjo, kad išmokyti rašyti – neįmanoma.

„Pats rašymas yra komiškas užsiėmimas. Jei įmanoma rašymą pavadinti amatu, tai jis būtų vienintelis amatas pasaulyje, kurio negalima išmokti. Gal įmanoma paaiškinti teoriškai, kaip parašomas eilėraštis, tačiau niekaip negalėčiau pasakyti, kaipjis sukuriamas. Kiekvieną eilėraštį kaskart vis pradedi iš naujo, nesvarbu, jog rašai daugelį metų“, - sakė poetas.

Pasak G. Grajausko, poetas visada užima stebėtojo poziciją. Svarbus ne pats eilėraštis ir ne jo užrašymas, bet blyksniai.

„Tai nepakartojami blyksniai, kai pagauni „svietą“ už kojų. Tais blyksniais tampa pačios mažiausios gyvenimo smulkmenos, tik svarbu jas pastebėti“, - patirtimi dalijosi G. Grajauskas.

Jo nuomone, tik smulkmenose galime aptikti poezijos pasaulį. „Iš tiesų esame akli – per savo skubėjimą, lėkimą. O smulkmenos tampa raktu į tikrąjį mus supantį pasaulį“, - įsitikinęs poetas.

Jis suskumba patikinti, kad gyventi vien iš poezijos beveik neįmanoma.

„Jei negali iš rašymo uždirbti pakankamai pinigų, vadinasi, poetas – tai ne profesija. Nežinau, galbūt tai kvaila misija“, - svarstė G. Grajauskas.

Vis dėlto jis prisipažino, kad ilgai mąstęs suprato, jog galų gale nieko kito šiame pasaulyje ir nemokėtų dirbti – tik rašyti.

„Šis supratimas ateina tada, kai pamatai, kad visas tavo mąstymas pajungtas stebėjimui. Į viską pradedi žiūrėti iš tam tikro atstumo, lyg stebėtum sportines varžybas. Patogu – stebi sau, bet pats nedalyvauji. Lygiai taip pat yra, kai rašai – lieki stebėtojo vaidmenyje“, - kalbėjo poetas.

Anot jo, svarbiausia išlaukti tinkamo laiko, kai patirtos emocijos nusėda širdyje ir iš jų gimsta eilėraštis. „Sunku tas emocijas suvaldyti. Iš jų gimsta gera poezija, kuriai visai nebūtinas dramatiškumas. Svarbiausia emocijas suguldyti taip, kad jas jaustų skaitytojai“, - sakė G. Grajauskas.

Jam kūryba – ištisinis procesas. „Kūrybinės mintys pasiveja net ir naktį. Tada keikdamasis keliesi taisyti to, ką parašei“, - pasakojo poetas.

Jis nevertina savo kūrybos gautomis premijomis ir apdovanojimais. Nors paskutinė jo poezijos knyga „Kaulinė dūdelė“ apdovanota „Poezijos pavasario“ ir Ievos Simonaitytės premijomis, G. Grajauskas tikina to pernelyg nesureikšminantis.

„Nepamenu, kad būčiau labai džiaugęsis dėl kokio nors eilėraščio ar gauto apdovanojimo. Į atmintį labiau įsirėžė pirmoji išspausdinta publikacija, pirmoji knyga“, - sakė G. Grajauskas.

Kūrėjas G. Grajauskas – taip pat ir muzikantas. Grojantis, kaip pats sako, „kreivą“ muziką.

„Mano ir mano draugų muzika – ne tokia, kurią visi mėgsta. Tai daugiau muzika mums patiems. Mūsų muzika – mums hobis. Ačiū Dievui, niekada iš jos neteko pragyventi. Muzika liko malonus užsiėmimas, kaip ir turėtų būti“, - kalbėjo G. Grajauskas, grojantis gitara nuo 1990-ųjų metų grupėje „Rokfeleriai“.

„Kartais pagalvoju – būčiau sau koks šaltkalvis ir gyvenčiau ramiai. Jokių kūrybinių kančių, svarstymų. Tačiau nedramatizuoju to, kad esu poetas. Galų gale viskas yra taip, kaip ir turėjo būti – tėvas buvo muzikantas, mama – lietuvių kalbos mokytoja. Štai ir tapau vietoj šaltkalvio grojančiu poetu“, - juokavo G. Grajauskas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas