Gelbėjai žydus? Keliauk į Sibirą

1944 metų spalio 10 dieną į Lietuvos pajūrį įžengusi sovietinė kariuomenė atnešė palengvėjimą per karą išlikusiems Darbėnų miestelio žydams, kai prie jų gelbėjimo („P. n.“, 2016 04 15, „Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai – Darbėnų žydų paskutinė viltis“) prisidėjusios Katerinos ir Benedikto Bagdanavičių šeimos laukė nauji sunkūs likimo išbandymai.

Lietuvos–Latvijos sienos Darbėnų (Būtingės) pereinamasis punktas 1927 m. Dešinėje – B. Bagdanavičius

Kartu su sovietine kariuomene grįžusiems NKVD pareigūnams visi nacių okupaciją pergyvenę žmonės buvo potencialūs sovietinės valdžios priešai, galimi kolaborantai, o ypač nepriklausomos Lietuvos valstybės pareigūnai, kariškiai, religinių ir visuomeninių organizacijų nariai, prieš kuriuos pradėtas vykdyti represijas 1941 m. birželio 22 d. nutraukė prasidėjęs Vokietijos–SSSR karas. Šių represijų auka tapo B. Bagdanavičiaus brolis Valerijonas (gim. 1909 m.), gyvenęs Kaune, priklausęs Šaulių sąjungai. Jo šeima – žmona ir trejų metų sūnus – 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Sibirą, o jis pats 1942 m. gruodį sušaudytas Sverdlovsko lageryje kartu su čia 1942–1943 m. nužudytais 76 Lietuvos piliečiais, tarp kurių buvo 8 Lietuvos Respublikos vyriausybės nariai bei buvęs Kretingos (Bajorų) kalėjimo viršininkas Morkus Akstinas (1895–1943 m.) ir žinomo Lietuvos pajūrio miškų puoselėtojo, šviesaus atminimo Rimanto Kviklio tėvas Mečislovas Kviklys (1902–1942 m.).

Vienintelė jų kaltė buvo meilė Lietuvai ir sąžiningas darbas jos gerovei, kas pagal tuo metu okupacinės valdžios atgaline data taikytą Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį buvo laikoma nusikalstama veika.

Į Lietuvą sugrįžusiai sovietinei kariuomenei 1939 metais Būtingėje, netoli jūros, iškilę nauji Bagdanavičių šeimos trobesiai nepraslydo pro akis. Radę formalų pretekstą, kad iš pasienio ruožo gyventojai turi būti iškeldinti, jie užėmė sodybą, čia įkurdindami kariuomenės štabą, kuris prabuvo iki pat karo pabaigos, kada 1945 m. gegužės mėnesį į nelaisvę pasidavė netoliese Latvijoje, Kuršo „katile“ apsupti nacių kariai. Tad Bagdanavičių šeimai, palikus savo naują sodybą su sodu, daugybe avilių, beliko pasikinkyti arklį, į vežimą sudėti negausius daiktus, pasiimti kelis gyvulius ir ieškoti prieglobsčio pas tėvo brolį Lietuvos kariuomenės savanorį Vincentą Pesčių kaime, netoli Salantų. Cipora Zimanaitė-„Stasė“, Bagdanavičių šeimai palikusi raštelį hebrajų kalba. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta „Stasė–Aldonai 1945 02 18“.

Būtingės pradžios mokyklos 4 klasę pabaigus 1940 05 15. 1-oje eilėje – Aldona ir Laimutė Bagdonavičiūtės, 3-oje eilėje pirmas iš kairės – mokytojas F. Liulys

Kaip prisimena Aldona Bagdonavičiūtė, nakčiai jų šeima apsistojo už Laukžemės, Sūdėnų kaime gyvenusio buvusio pasienio policininko Talaišio šeimos sodyboje. Šiuo metu JAV gyvenantis ir dirbantis žinomas Žemaitijos kunigas Bernardas Talaišis (gim. 1929 m.) neseniai šių eilučių autoriui tvirtino irgi gerai prisimenantis šį Bagdanavičių šeimos apsilankymą ir nekantraujantis po 71 metų pertraukos su Aldona pabendrauti nors telefonu. Deja, palyginti ramus gyvenimas Pesčių kaime tęsėsi neilgai. Vieną 1945 metų žiemos dieną abu broliai buvo suimti ir uždaryti NKVD kariuomenės areštinėje ūkininko P. Grabio sodybos ūkiniame pastate Lazdininkų kaime kartu su kitais Kretingos valsčiaus gyventojais vyrais, kurių laukė vergiškas darbas atstatant per karą sugriautą Baltijos–Baltosios (Belomor) jūros kanalą Karelijoje bei darbas Leningrado srities miškų ūkiuose.

Į vadinamuosius filtracinius lagerius 1945 metais iš Lietuvos be jokio teismo buvo išvežta daugiau negu 6,5 tūkstančio vyrų, daugiausia – iš Šiaurės ir Vakarų Lietuvos. Vieniems iš jų politinės bylos buvo sudarytos vietoje ir jie buvo nuteisti kalėti lageriuose, kitiems po 8–12 mėnesių sunkaus vergiško darbo pavyko leisgyviams sugrįžti į Lietuvą, NKVD pareigūnams pritrūkus įrodymų apie jų „kenkėjišką“ veiklą sovietinei valdžiai nepriklausomoje Lietuvoje ir karo metais. Dokumentų ir liudijimų apie Lietuvos žmonių kančias 1945–1946 metais likę nedaug, nes žmonės darbams buvo vežami net be formalaus NKVD „teismo“, o nemaža dalis jų ten pasiliko amžiams, mirę nuo bado, vergiško darbo ir ligų. Kaip pasakojo A. Bagdonavičiūtė, jos tėvas, grįžęs iš lagerio Karelijoje, prisipažino ten verkęs du kartus. Kartą, pamatęs pirmą bitę ir prisiminęs savo sodyboje paliktas mylimas bites, kurių avilius išdraskė sodybą užėmę sovietų armijos kariai. Kitą kartą, kai iš jo puodelio, prieš ten įpilant balzganos sriubos samtelį, sriubos dalintojas netyčia iškratė sriubai pagardinti ten įbertus kelis varganos duonos gabalėlius.

Bagdanavičių šeima tremtyje Sibire Irkutsko srityje prie Angaros upės, 1951 metai.

Stalinistinis režimas į jo nagus patekusius žmones stengėsi „perauklėti“ vergišku darbu ir badu. 1946 metų pradžioje broliams Bagdanavičiams pavyko iš šio pragaro ištrūkti ir leisgyviams sugrįžti namo. Netrukus B. Bagdanavičiaus šeimą pas save priglaudė Šventosios gyventojo ūkininko kuršio Silsprogio šeima, nes sovietinės kariuomenės nuniokota 1939 metais pastatyta nauja sodyba gyvenimui jau nebetiko. Seserys Aldona ir Laimutė Bagdonavičiūtės išvyko mokytis į Klaipėdą: Laimutė – dvimetėje medicinos mokykloje, Aldona – septintojoje gimnazijos klasėje. Gyventi jas draugiškai priglaudė buvęs Būtingės mokyklos mokytojas Feliksas Einas ir jo žmona Kazimiera. Deja, neramūs pokario metai ramybės nežadėjo niekam. Net ir žmonėms, karo metais nuo žūties gelbėjusiems savo kaimynus žydus. KGB archyvuose išlikusiuose išgelbėtų žydų apklausos dokumentuose šių eilučių autoriui neteko matyti, kad NKVD pareigūnai klausinėtų apie žmones, padėjusius jiems išlikti. Juos domino tik masinės žudynės, jų eiga ir vykdytojai. Matyt, kad stalinistinis režimas, išžudęs ir lageriuose įkalinęs milijonus savo tautiečių bei kare su naciais nebranginęs savo karių gyvybių, vieno ar kelių žmonių išlikimo genocido metu nelaikė reikšmingu ir tam neskyrė jokio dėmesio, juolab kad pats gyvenimas nacių okupuotoje teritorijoje buvo įtartinas. Prisiminkime net ir dar XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje įvairiose anketose matytą klausimą: „Ar Didžiojo Tėvynės karo metais buvote okupuotoje teritorijoje?“.

Kiekvienas kiek labiau išsilavinęs žmogus, ūkininkas, buvęs valdžios pareigūnas turėjo būti ištremtas, nes tokie žmonės trukdė sovietinei valdžiai „žengti į šviesų rytojų“. Tarp jų buvo ir B. Bagdanavičius, 1946 m. atsisakęs balsuoti sovietiniuose rinkimuose net ir tada, kai paslaugūs agitatoriai balsadėžę buvo atnešę į namus. Pas Bagdanavičius slapta užeidavo ir partizanai, kuriuos K. Bagdanavičienė sušelpdavo savo numegztomis pirštinėmis ir kojinėmis.

Cipora Zimanaitė-„Stasė“, Bagdanavičių šeimai palikusi raštelį hebrajų kalba. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta „Stasė–Aldonai 1945 02 18“.

B. Bagdanavičiaus tremties byloje Nr. 7251 yra Kretingos MGB leitenanto Luzianino 1948 metais pasirašyta išvada dėl jo šeimos ištrėmimo į tolimas Sovietų Sąjungos sritis, kurios ji buvo tikrai „verta“. Be kaltinimų, kad B. Bagdanavičius 1920–1940 metais dirbo Būtingės muitinėje ir esą turėjo karininko laipsnį, įrašyta, kad jis savo namuose slėpė partizanus ir teikė jiems pagalbą. Uolusis MGB leitenantas, remdamasis slaptojo informatoriaus slapyvardžiu „Domarkienė“, pranešimu įrašė ir tai, kad esą už auksą jo šeima karo metais savo namuose slėpė tris žydų tautybės moteris, iš kurių dvi nužudė, o trečioji pabėgusi. Buvo atrastas net ir liudininkas, miške matęs „nužudytųjų“ kapus. Apie 1941–1943 metais Bagdanavičių sodyboje slepiamas žydes moteris kai kurie Šventosios apylinkių gyventojai žinojo ar nujautė, bet tolesnis jų gyvenimas 1943–1944 m. nuošalioje Barboros Žilytės sodyboje Medomiškių kaime jiems liko paslaptimi. Taip žmonėse ir pasklido gandas apie B. Bagdanavičiaus „piktadarybes“, ką šių eilučių autorius, deja, yra girdėjęs dar ir šiais laikais, ieškodamas jo šeimos pėdsakų. Nors šio net ir MGB absurdiško kaltinimo galutiniame 1948 metų gegužės 3 dienos sprendime ir neliko, Bagdanavičių šeimos likimas buvo nulemtas. Kaip pasakojo A. Bagdonavičiūtė, jos su seserimi Laimute 1948 metų gegužės 22 dieną Klaipėdos autobusų stotyje laukusios atvykstant savo tėvų iš čia sutikto pažįstamo šventojiškio sužinojo, kad jų tėvai ir brolis – jau pakeliui į Sibirą, o jos liko vienui vienos be jokios pagalbos ir globos. Galėjusi padėti dėdės Vincento šeima už kelių mėnesių buvo išdraskyta, nuteista ir išsiųsta į Sibiro lagerius. Laimei, seserys neliko be paramos. Pokario metais gyvenę žmonės buvo draugiški, užjautė nelaimės ištiktuosius ir jiems padėjo, nors ir patys gyveno kukliai. Pagalbos ranką Aldonai ištiesė klasės draugai ir auklėtoja Bronė Švėgždienė. Kurį laiką gyveno ir išgelbėtosios darbėniškės Rivos Šatelienės šeimoje. O K. ir B. Bagdanavičiai bei sūnus Ramutis po kelių savaičių varginančios kelionės gyvuliniuose vagonuose buvo išlaipinti Irkutsko prekių stotyje, iš ten nuvežti į Bolšaja Rečka kaimą prie Angaros upės. Visa trijų asmenų šeima buvo apgyvendinta mažame medinio barako kambarėlyje, kur žiemą buvo šalta ir drėgna. Benediktas įsidarbino medžių apdirbimo įmonėje, jo žmona slapta vietinėms moterims siuvo rūbus, nes jai buvo pavykę paslėpus atsivežti siuvimo mašinos viršutinę dalį su mechanizmu. Darbšti, tvarkinga šeima neprapuolė ir Sibire. Dirbdama šiek tiek prasigyveno, vėliau galėjo paremti ir Lietuvoje likusias dukras. Sūnus Ramutis čia baigė aštuonias klases ir pradėjo dirbti vietiniame miškų ūkyje sąskaitininku, vėliau – buhalteriu. Po diktatoriaus J. Stalino mirties prasidėjęs „atšilimas“ Bagdanavičių šeimai suteikė viltį, kad jie dar kada nors galės pamatyti savo gimtą kraštą. 1955 metų rugpjūčio 9 dieną rašytame ir SSSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojui Lazariui Kaganovičiui adresuotame laiške, aprašydamas savo gyvenimo ir tremties istoriją, B. Bagdanavičius rašė: „Esame įsitikinę, kad karo metu gelbėdami žmonių gyvybes elgėmės teisingai ir dėl to nenusipelnėme tremties iki gyvos galvos. Ar tremtyje jau prabuvę 7 metus čia ir turėsime numirti?“. Toliau jis citavo jų šeimoje prieglobstį radusios darbėniškės Ciporos Zimanaitės jiems paliktą raštelį. Ją slėpė Darbėnų gyventojo siuvėjo Viktoro Skripkausko šeima, tačiau iškilus pavojui, ji būdavo atvežama į Bagdanavičių sodybą ir čia rasdavo prieglobstį, kol praeidavo grėsmė. Paskutinį kartą atsisveikindama ji paliko raštelį, parašytą hebrajų kalba, ir pasakė: „Jūs rizikavote savo šeimos gyvybėmis, kai mums buvo labai sunku. Jūs dalijotės su mumis paskutiniu duonos kąsniu. Mes niekas nežinome savo ateities, todėl saugokite šį raštelį ir kai jums bus labai sunku ir pasaulyje gyvens nors vienas žydas, jis, perskaitęs šias eilutes, su jumis elgsis taip pat, kaip ir jūs elgėtės su mumis.“

Būtingės pereinamojo punkto viršininkas B. Bagdanavičius su savo padėjėju, apie 1931 metus..

Kadangi laikai jau buvo kiti, laiškas pasiekė adresato sekretoriatą Maskvoje ir čia buvo persiųstas į Lietuvą, kur vietinė KGB ir milicija buvo įpareigota apklausti liudininkus ir peržiūrėti tremties bylą. Buvo apklausta ne tik Klaipėdoje tuo metu gyvenusi išgelbėtoji Riva Šatelienė, bet ir Darbėnų, Šventosios bei Būtingės apylinkių gyventojai, žinoję ar girdėję apie Bagdanavičių šeimos veiklą karo metais. Paaiškėjo, kad jokio pagrindo net pagal RSFSR įstatymus ištremti ją į Sibirą nebuvo, o NKVD informatorių „pranešimai“ buvo suklastoti. Nors ir sunkiai girgždėdama sovietinė teisinė sistema 1957 metų balandžio 28 dieną priėmė sprendimą leisti šeimai grįžti į Lietuvą. Taip 1957 m. liepos 3 d. visa Bagdanavičių šeima vėl susitiko Lietuvoje, Šilutėje, kur gyveno L. Bagdonavičiūtė-Kišonienė. Čia 1958 metais baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą atsikėlė gyventi ir A. Bagdonavičiūtė, 1960 metais ištekėjusi už Vaclovo Jankūno, kuris netoli Šilutės, Macikų kaime, nupirko sodybą, kurioje K. ir B. Bagdanavičių šeima ir įsikūrė, įsiveisė bičių, nusipirko karvutę. Deja, po likimo išbandymų B. Bagdanavičius susirgo sunkia, nepagydoma liga ir 1961 metų vasario 3 d. mirė. Jo žmona K. Bagdanavičienė, likusi viena, pragyveno dar 24 metus, kol po sunkios ligos, globojama savo artimųjų, paliko šį pasaulį.

Šiuo metu Salantuose gyvenanti A. Bagdonavičiūtė-Jankūnienė (gim. 1931 m.), jau būdama solidaus amžiaus, atliko didžiulį pagarbos vertą darbą, aprašydama savo tėvų – vokietės K. Renner ir žemaičio B. Bagdanavičiaus – šeimų istorijas ir išleidžiant jas atskiromis knygelėmis. Ji su jauduliu širdyje pasakoja apie žiaurius karo metų išbandymus, kuriuos teko patirti Lietuvos žydams ir kurių liudininkė ji buvo. O savo šeimos indėlio, išgelbstint nuo mirties nekaltus žmones, ji nesureikšmina. Tiesiog jie atliko savo žmogišką pareigą, kilusią iš širdies gelmių, tikėjimo ir moralinių įsitikinimų. Juk Evangelijoje pasakyta: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (MT 25, 31–46).

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (5)