Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Penketus parašė po 50 metų

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žmonės
  • 2016-08-23

Į pamoką kviečiantis čaižus skambutis, pritildęs po 50-ies metų pirmąkart susitikusių buvusių aštuntokų klegesį, žurnalas jų auklėtojos Valės Norkienės rankose ir tas, visai kaip anuomet, griežtas klausimas – ar visi šiandien klasėje? – buvusius Rūdaičių mokyklos auklėtinius tarsi sugrąžino į prabėgusią vaikystę.

Susitikimo džiaugsmo neslepiantys buvę klasės draugai, auklėtoja ir dabartinė direktorė nusifotografavo Rūdaičių mokyklos kieme. (Iš kairės): Steponas Jurevičius, Irutė Šermukšnienė, Irutė Anužienė, Valė Norkienė, Rima Narkienė, Regina Ruokienė, Algimantas Lukauskas ir Janina Viršilienė.

Nostalgija mokiniams

„Enzinas Povilas neatėjo. Ir Galdiko Felikso nėra... Ir Kairio Stepono, ir dar šešių mokinių...“ – kažkas garsiai išvardijo tuos, kurių jau niekada nebus. Jų atminimui ant suolo buvo uždegtos žvakutės.

„Su kuo, kažin, aš sėdėjau? Su Virga, atrodo...“ „Mano suolas, žinau, kad buvo paskutinis...“ – kol „bjaurioji“ lituanistė nenutraukė kalbų, per kraštus liejosi emocijos.

O paskui – ištaisyti klaidas sakinyje, surašyti lietuvių kalboje esančius dvibalsius, iš eilės išvardinti abėcėlės raides – tai užduotys, kurias jau pražilę buvę mokiniai turėjo šįkart atlikti.

„Noriu jums parašyti po papildomą penketą, kurio prieš daug metų neparašiau“, – vos ašaras tramdė dabar Palangoje gyvenanti 88-erių sulaukusi V. Norkienė.

„Pajūrio naujienoms“ ji sakė didžiausią nostalgiją jaučianti mokiniams.

„Seniai galvojau: nuvažiuosiu kada nors pati į Rūdaičių mokyklą, kuriai atidaviau gražiausius savo jaunystės metus, paprašysiu, kad dabartinė direktorė įleistų į bet kurią klasę – pabūčiau ten nors kelias minutes, pamatyčiau kad ir svetimų vaikų akis“, – atviravo pedagogė.

Todėl prieš susitikimą su buvusiais aulėtiniais ypač jaudinosi.

„Įsakiau sau: Vale, galvok apie ką tik nori, apie ką nors stingdančio, tik nebandyk praskysti! O va kaip išėjo...“ – neslėpė ji.

Mokytojos kredo – dėmesys ne tik gabiam

O dėl ko buvo vadinama „bjauriąja“, mokytoja žino: nes stengėsi išmokyti kiekvieną mokinį ir daug iš kiekvieno, ne tik iš gabaus, reikalavo. Anot pedagogės, kad sudomintų, tekdavo pasitelkti ir fantaziją.

„Kartą dėstau pamoką, matau, jog Algiui, ką kalbu, nerūpi – pro langą spokso, varnas gaudo. Klausiu: vaikai, o kur gi tas mūsų Algis, kas matėt?“ „Šėtaa, muokytuojė, jog sava soulė sied...“ – juokiasi šie. O aš toliau fantazuoju: „Ne, čia – tik jo kojos sėdi, pats – kažkur toli...“

„Aš visada bijodavau, kad tik manęs atsakinėti neklaustų, nekokia buvau mokinė, bet nuoširdžiai sakau – man auklėtojos pamokos pačios įdomiausios buvo: tokia spengianti tyla klasėje, kad musę skrendant galėdavai girdėti“, – prisipažino dabar Kretingsodžio kaime gyvenanti Janina Šidlauskaitė-Viršilienė. Buvusios mokinės atmintyje – ir tokia pat griežta, bet taip pat geros širdies buvusi direktorė Emilija Giedraitienė, kurios jau nebėra tarp gyvųjų.

„Atsimenat, kaip kartą per biologiją direktorė mus mokė: skalbti drabužius reikia tol, kol vanduo pasidarys švarus“, – juokėsi bendraklasiai.

Janinos žodžiais, dabartinis mokyklos pastatas, į kurį buvę klasės draugai susirinko, – tai nebe tas šaltas ir niūrus, koks buvo prieš pusšimtį metų.

„Kai pagalvoju – kokia laimė būtų buvusi mums čia mokytis šiandien – šviesu, gražu, kiekvienas kampelis taip išpuoselėtas“, – kalbėjo ji.

Kiekvieno kelias – skirtingas

Į mokyklą Janina žingsniuodavo su metais vyresne seserimi Regina.

„Aš tai tikra padraika buvau, išdykusi. Mokytis tingėjau – geriau jau man bulves kasti ar akmenis ritinėti... Nieko daug gyvenime taip ir nepasiekiau“, – prisipažino ši.

„Užtat visi keturi Reginos Ruokienės vaikai gerai mokėsi. Sumaniai, kaip Regina, ūkininkauti, užauginti dorus vaikus – ar ne pasiekimas?“ – retoriškai klausė susitikime dalyvavusi, ekskursiją po dabartinę mokyklą surengusi mokyklos direktorė Rima Narkienė.

Kukliai prisistatė ir 37 metus Kretingos geležinkelio stotyje budėtoja išdirbusi, iš ten į pensiją išlydėta Danutė Drungilaitė-Anužienė. Tiesa, dėl peripetijų dokumentuose toks jos vardas buvo tik mokykloje. Tikrasis yra Irutė.

„Geriausiai man sekėsi braižyba, o iš mokytojų, be auklėtojos, į atmintį įsirėžė dar ir matematikas Kazimieras Razmus. Man per sunki matematika buvo, bet mokytojas turėjo kantrybės, jei reikėdavo, palikdavo po pamokų“, – prisiminimais dalijosi ji.

„Ar nebūsiu tik aš čia „profesorius“ tarp jūsų visų? Kad ir ne paties aukščiausio lygio – Algimanto su Steponu, kurie su aukštaisiais mokslais, nepralenkiau, bet vis tiek“,– juokėsi Agluonėnuose gyvenanti, bet jau 6 metus anūkų prižiūrėti į Londoną vis skraidanti Irutė Juškaitė-Šermukšnienė. Pirmiausia ji baigė Klaipėdos medicinos mokyklą, trejus metus Kaišiadoryse atidirbusi pagal paskyrimą, Kaune dar studijavo ir širdžiai mielesnius prekybos mokslus.

Irutės minimi kaunietis Algimantas Lukauskas, o ypač – Steponas Jurevičius, gyvenantis Kalotėje, – pagrindiniai šio klasės draugų susitikimo iniciatoriai. Ir mokykloje jie turėjo kai ką bendro – abu mokėsi gerai, abu domėjosi sportu.

„Atsimeni, kaip Kretingoje krepšinį rezultatu 1:100 prapylėm?“ – juokėsi abu susižvalgę ir čia pat pridūrė – esą, ko norėti, kai varžybos su Sporto mokyklos, išugdžiusios tokias žvaigždes, kaip, pavyzdžiui, Gintaras Krapikas, auklėtiniais?

O Algimantas dar ir potraukį muzikai turėjo. Savarankiškai išmoko valdyti akordeono klavišus, dar būdamas mokinys grodavo šokiams.

„Kas žino, gal aš ir Kretingos kultūros centro Rūdaičių kultūros skyriuje vedėju bei mokykloje mokytoju dirbantį savo sūnėną Stasį Lukauską muziko keliu eiti pastūmėjau, be to, Muzikos akademiją baigė ir mano dukra“, – džiaugėsi jis, Lietuvoje bei tuometiniame Leningrade aukštuosius mokslus baigęs ryšių technologijų specialistas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas