Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Gerumo estafetė Barzdžiuose

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2016-07-29

Salanto upės dešiniajame krante išsidėsčiusio Barzdžių kaimo žmonės tarsi paneigė teiginį, kad kai kaimyno namas dega, lietuviui būna šventė.

Alina Burbaitė juokavo pasijutusi tarsi vaikų darželyje: be jos pačios trijulės, šalia prisėdo ir dvi mažosios viešnios.

Vyrą „užsiaugino“

„Parašykit apie mūsų kaimyną Zigmą – anava ten, už kelių namų, gyvena. Jei kam reikia sėti – prišoks, jei kam pjauti ar kulti – taip pat padės. Nesvietiško širdies gerumo – niekada niekam nėra atsakęs“, – gyrė kaimyną jauna mama Alina Burbaitė.

„Tai kad mudu su vyru vis dar parėjūnais čia tebevadina, – juokėsi paštininkė Daiva Jonauskienė. – O va toj pusėj – kiti Jonauskai. Visą gyvenimą čia gyvenę, kolūkyje dirbę, vaikus užauginę, sodybą tvarkosi.“

„Ką čia apie mus, paprastus žmones? Vertesnių kaime yra“, – kaip susitarę gerumo estafetę toliau siuntė šie.

Bet apie viską – iš pradžių.

Kūlupėniškė A. Burbaitė Barzdžių kaime atsirado prieš dešimtmetį.

„Užsiauginau sau vyrą ir parėjau čia“, – juokavo moteris. Su 7 m. jaunesniu Petru ją supažindino šio sesuo. „Buvome draugės. Jolanta atvažiuodavo į Kūlupėnus pas mane, aš – į Barzdžius pas ją. Liūdna prisiminti tas dienas, nes Jolanta žuvo prieš 20 metų būdama 18-os“, – papasakojo Alina.

Dabar ji su Petru gyvena vyro jau mirusių tėvų sodyboje. Anot pašnekovės, kaime – geriausia. Nors galo darbams nematyti, bet jie, anot pašnekovės, – įveikiami. Tiesa, namų ūkyje daugiausia sukasi ji pati, mat Petras triūsia prie statybų, grįžta tik vakarais. Pora laiko mėsinę karvę ir jautį, sulaukę ir paauginę prieauglį, parduoda – ir vėl ratas sukasi iš naujo. Daržus yra apsisodinę bulvėmis ir kitomis daržovėmis, augina grūdinių kultūrų, kad turėtų kuo lesinti vištas.

„Nieko mes nestokojame. Jeigu duonos ar ko kito prireikia, nebūtina mašiną 5 kilometrus plakti į Salantus – žinom savaitės dienas ir valandas, kada atvažiuos parduotuvė ant ratų. Tą grafiką atmintinai išmokę ir vaikai – aišku, labiausiai jie laukia ledų“, – juokėsi Alina.

Bronė Zabitienė sakė, jog jos mėgstamiausias užsiėmimas – kasdien klausytis Marijos radijo.

Laisto gėles ir klausosi radijo

O Zigmo Venslovo lyg tyčia namie nėra, kaip ir jo žmonos Kazytės. Per jųdviejų vestuvių 25-ąsias metines giminių padovanotoje pavėsinėje tarp žydinčių gėlių ilsėjosi tik Kazytės mama Bronė Zabitienė.

„Kur tu rasi juos tokiu metu – visokių reikalų, visokių darbų – per akis. Tik mano pagrindinis ir, nepameluosiu, labai mielas darbas – palaistyti gėles ir kasdien klausytis Marijos radijo“, – pokštavo kolūkio laikais ūkio kiaules šėrusi, karves melžusi pašnekovė.

Su vyru Kaziu jie užaugino tris dukteris – Vilma gyvena Klaipėdoje, Alma – Nidoje, tik mažiausioji Kazytė štai pasilikusi tėvonijoje.

„Aš nesiskundžiu, tikrai gerą žmogų iš Pesčių į žentus man parvedė. Darbštumu, paslaugumu ne daug kas galėtų pasivaržyti. Jo brolis Robertas – toks pat. Niekad nesėdės jie rankų sudėję, o ir technikos turi kokios tik reikia“, – atviravo ji.

B. Zabitienė prisipažino Barzdžių kaime gyvenanti nuo gimimo. Tiesa, iš pradžių – kitoje vietoje, tiksliau, kur kolūkio laikais buvo ferma. Vokiečių okupacijos metais šeima buvo ištremta darbams į Vokietiją.

„Man buvo 8-eri, broliui Juozui – 7-eri. Grįžus į senąją vietą, netrukus pliūptelėjo didžiulis gaisras, likome be pastogės. Tėvai turėjo statytis naujus trobesius, taip ir parsikraustėm visi čia“, – prisiminimais pasidalijo senolė. Sodyba, kurioje dabar B. Zabitienė su dukters šeima gyvena, skaičiuoja jau apvalų jubiliejų –50-metį.

Daiva Jonauskienė kieme išvydo pilnus krepšius grybų ir jais besidžiaugiančius iš Šiaulių kartu su tėvais atvažiavusius sesers vaikus Eidvilę bei Arminą.

Tai bent grybų baravykų

Paštininkės D. Jonauskienės kieme virte virė darbas: iš Šiaulių į svečius atvažiavusi sesuo Kristina su vyru Tomu ir vaikais Eidvile bei Arminu valė ką tik iš miško parsineštus grybus, daugiausia – raudonviršius.

„Aš ką tik grįžau, net nežinau, kur čia jie prigrybavo“, – juokėsi šeimininkė. Jos manymu, dosnūs galėję būti arčiausiai esantys Narmontų miškai.

D. Jonauskienė yra Kalnalio seniūnaitė, tad ir visuomeninės veiklos per dieną – apstu.

„Parašykite apie tiltelį, vedantį į Kalnalio apžvalgos bokštą – juo, ypač su mažais vaikais, nepraeisi, nes skylė prie skylės, be turėklų, o jau žolių – iki pat kelių“, – apgailestavo ji.

Iš Šiaulių kilusi Daiva ir salantiškis Audrius į Barzdžius gyventi atsikraustė prieš 25-erius metus. Dabar jau tiek metų jų pirmagimei dukrai Simonai, o sūnui Karoliui – 21-eri.

„Mieste gyventi niekada nė nežadėjome, nes kaip atrodytų bitininkai be bičių?“, – šmaikštavo pašnekovė.

Iš tikrųjų jie su vyru yra bitininkai-technikai, šią specialybę įgiję Kauno Mičiurino žemės ūkio technikume. Iš viso laiko 110 bičių šeimų. Kiek šviežutėlio medaus prisuko, žadėjo pasakyti rudeniop.

„Savo sodybą gražinti imamės visi, kas galim ir kas mokam“, – prisipažino (iš kairės) Aloyzas Jonauskas, žentas Robertas, žmona Stasė ir iš Norvegijos atostogų sugrįžusi dukra Laura.

Susitikimo džiaugsmai

Tame pačiame kaime gyvenantys Stasė ir Aloyzas Jonauskai šią vasarą sulaukė brangiausių svečių – su vyru ir 5 mėnesių kūdikiu iš Norvegijos dviem mėnesiams grįžo dukra Laura. Jos seseriai Linai dar – ne atostogos, tad ši parskrisianti vėliau.

„Tokia mūsų dalia – su džiaugsmo ašaromis sutikti, su liūdesio – išlydėti“, – atviravo S. ir A. Jonauskai.

Moteris kolūkio laikais dirbo fermoje, buvo brigadininkė. O šeimos galva – traktorininkas nuo pat mokyklos baigimo laikų. „Dabar dienos kitokios, poilsiaujam, kada norim – pamiegam. Po vieną karvę ir kiaulę belaikom – dėl savęs“, – sakė ji.

Jonauskų dukra Laura – istorikė, o jos vyras – statybos inžinierius. Savo specialybes jie iškeitė į darbą Norvegijos žuvų fabrike, bet tai – laikina. „Niekur nėra geriau, kaip Lietuvoj, ir mes būtinai sugrįšime, Kretingoje jau rengiamės sau namus“, – pakalbinta atviravo jauna moteris.

Arčiau tėvų, Salantuose, kol kas laikosi tik Stasės ir Aloyzo sūnus, kaip ir tėvas – Aloyzas. Sodyboje kartu gyvena, darbuose talkina dar ir žentas Robertas bei 16-metis anūkas.

Emilijos Pocienės kasdienybę paįvairina nebent mezgimas. „Kojines kaip nieką nunarplioju, net akinių nereikia“, – sakė ji.

Į porą suvedė šokiai

„Gal aš ir seniausia Barzdžių gyventoja – ką aš žinau? “– pokštavo 86 metus einanti, kaip sakė, nuo kūdikystės toje pačioje sodyboje gyvenanti Emilija Pocienė.

Senolė teigė turėjusi labai gerą gyvenimo palydovą – vyrą Alfonsą, jie užaugino 4 vaikus ir Dievo skirtą gyvenimo kelią nugyveno santarvėje. Su prieš 11 metų Anapilin išėjusiu Alfonsu kadaise ji susipažino to paties kaimo šokiuose, tik dabar nepamena tiksliai, ar kai jaunimas šėlo pas kaimyną Suodį, ar – pas Žeimį?

„Vasario 13-toji buvo ta diena, kai susirašėm. Netrukus į kariuomenę manąjį pašaukė. Ketverius metus laukiau, kol sulaukiau“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Kolūkio laikais Alfonsas buvo traktorininkas, Emilija – lauko darbininkė. Paklausta, ar sunkiai plušo, numojo ranka – esą kaip jau buvo, taip, – nepakeisi.

Senolė ir dabar dar mėgsta megzti.

„Ką veiksi per dienas? Tai nors giminei iš vilnos nors kojinių vis primezgu. Nė akinių man kol kas dar nereikia“, – pasidžiaugė ji.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas