Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Rugiais vainikuotos kepė duoną

  • Žemė ir ūkis
  • 2016-07-29
Iš ruginės tešlos formuojamos „duonos varnelės“.

„Šventa Uonė – dounas puonė“, – viena kitai vis primindavo į edukacinę popietę per savo varduves Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centre susirinkusios aštuonios Onos, iš ruginės tešlos lipdydamos duonos kepaliukus.

Popietė, sutapusi su nuo seno lietuvių švęsta Pabaigtuvių švente, dar vadinta Nokis arba Sirpstas, o atėjus krikščionybei sutapatinta su Mergelės Marijos tėvų Šv. Onos ir Šv. Joakimo varduvėmis, buvo jau trečioji iš ciklo „Šventa palaima rugio šnibždesy“. Informacijos ir edukacijos skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė Roma Luotienė paminėjo, jog pirmosios dvi popietės buvo surengtos per Šv. Agotos ir Šv. Jurgio šventes. Onines nuspręsta švęsti kartu su Kretingoje ir jos apylinkėse gyvenančiomis Onomis, kurių pakviesta 15.

Į pirmąsias ruginės duonos raugu kvepiančias vardines susirinko aštuonios varduvininkės: iš Mažeikių rajono kilusi Kretingoje gyvenanti Ona Jonikienė, buvusi klaipėdietė, jau 33 metus kretingiškė Onutė Trakienė, į mūsų miestą iš Alytaus atsikėlusi dzūkė Ona Jonauskienė, Kurmaičiuose gyvenanti nuo Jurbarko kilusi dūnininkė Ona Žiubrienė, vaikystę Grūšlaukėj praleidusi dabar Padvariuose gyvenanti Ona Stončienė, dar 1955-aisiais į Kretingą iš Prienų atvažiavusi Ona Martinavičienė, Darbėnuose, Auksodžio kaime gyvenanti Ona Lūžienė ir prieš 46 metus iš Žemaitijos sostine tituluojamų Telšių į Darbėnus atvykusi Ona Maksvytienė.

Visas jas pasveikino su dideliu glėbiu nupjautų rugių pasitikusi tikra mūsų krašto „duonos ponia“, sertifikuoto tautinio paveldo produkto – duonos – kepėja darbėniškė Vida Viskontienė. Kuri, kaip paaiškėjo, ne veltui ta duonos ponia yra: jos krikšto vardas yra Ona.

V. Viskontienė priminė, jog per Šv. Oną būdavo privalu baigti rugiapjūtę: jeigu kieno laukuose iki Šv. Onos rugiai nenupjauti, tas – prastas „gaspadorius“. Išvarę paskutines pradalges ir surišę paskutinius pėdus pjovėjai ir rišėjos iš rugių nupindavo vainiką, papuošdami jį gėlėmis. Rinktos kuo šviesesnių spalvų gėlės, kad ir naujojo derliaus duona būtų kuo baltesnė. Pabaigtuvių vainikas buvo atnešamas šeimininkams, įteikiamas skaitant iškilmingą oraciją, o šeimininkės darbininkams įteikdavo sūrio.

Pačių nusipintais vainikais pasidabinusios Onos su Vida Viskontiene (sėdi) gilinosi į ruginės duonos kepimo paslaptis.

Šįkart vainikus pynė ir gėlėmis juos puošė pačios varduvininkės, pajuokaudamos, jog neprisimenančios, kada paskutinį kartą vainiką pynusios. Na, gal vaikystėje.

Vainikuotas Onas V. Viskontienė pakvietė prie gardžiai kvepiančio indo, kuriame jau buvo išmaišyta, išminkyta ir reikiamai išrūgusi tešla. Iš jos kiekviena Ona lipdė mažiuką kepaliuką, vadinamą duonos varnelę. Tokias, įstačiusios akeles iš žirnių, pabarsčiusios traiškytas rugiais, kartais papuošusios ir gabaliuku lašinių, šeimininkės pačios kepdavo vaikams arba duodavo jiems nusilipdyti.

Skardas su kepaliukais liže pašovusios į duonkepę krosnį, kurią, norint iškepti tikrą didelį 5 kg duonos kepalą, reikia kūrenti keturias valandas, kad ji deramai įkaistų, ir, žinoma, palikusios žvirblio galvos dydžio „kleckiuką“ tešlos raugui, prie stalo susėdusios Onos dalijosi prisiminimais ir tėvų pasakojimais, kodėl joms buvęs suteiktas šios šventosios vardas. Vienos tėvai buvo giliai tikintys ir norėjo, kad dukra turėtų Mergelės Marijos motinos vardą. Kita gi – jau ketvirtoji Ona savo giminėje: ir mama, ir močiutė, ir prosenelė Onos buvo. Trečiąją mama labai sunkiai gimdžiusi, o jai daug ir nuoširdžiai padėjusi akušerė buvo vardu Ona, tai jos garbei mama dukrą pavadinusi. Prisiminė moterys, kad Žemaitijoje Onas dažniausiai Anėmis vadindavo. Ir beveik visos sakė, kad vaikystėje vardas joms gražus neatrodęs, juolab kad vaikai mokykloj „skudurinėm Onutėm“ pravardžiuodavę.

Pasirodė, jog ne visoms „duonos ponioms“ yra tekę duoną kepti. Pasak O. Martinavičienės, ji – miesto vaikas, tad duonos kepti neteko. Ir prisiminimai, susiję su duonos kepimu namie, nėra patys geriausi: duoną, nusipirkusi miltų, pačiu didžiausiu sunkmečiu po karo mama kepdavusi.

Kaip sakė V. Viskontienė, Onos apskritai esančios labai darbščios ir nagingos – štai O. Martinavičienė mokanti rišti nuostabias verbas.

O. Trakienė duonos nekepa, bet vardadienio išvakarėse vyras ją pasveikina ir padovanoja naminės duonos kepalą. O. Žiubrienės vyras „pirktinės“ duonos tiesiog nevalgo – tik žmonos Onos keptą. Tad ji kas savaitę iškepanti po kepalą. O. Jonikienė duoną kepti išmoko iš tėvų, kepa ją ir dabar. O. Maksvytienė sakė pati duoną kepanti retai, tačiau jos dukra Snieguolė namine duona aprūpina visą šeimyną.

Taip bekalbant, darbščioji V. Viskontienė ant stalo pastatė dubenį garuojančių iš nuo „duonos varnelių“ likusios ruginės tešlos pagamintų „kleckiukų“.

„Tądien, kai šeimininkės kepdavo duoną, jos jau nebeturėdavo kada paruošti kitokio maisto. Tad šeimynai išvirdavo duonos „kleckų“. Jeigu ant viso viralo užpildavo pieno, būdavo „zupelė“. Mes dabar valgysime „kleckus“ su „mirkalu“. O į jį įdėta spirgintų lašinukų, svogūnų, įpilta „pastijalkos“, tad „bagotai“ pasitaisėm“, – sakė V. Viskontienė, paraginusi prieš ragaujant „kleckiukus“ išsilukštenti iš varpos ir sukramtyti porą rugių grūdų: jei per Šv. Oną juos suvalgai, metai bus skalsūs.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas