|
Gražiai ir saldžiai braškei – pirmenybė
Noriu gerti – suvalgau braškę, noriu valgyti – taip pat tiesiu ranką į braškę, visais atvejais jos tinka“, – juokavo Kūlupėnų seniūnijoje, netoli Salanto upės Sauserių kaime gyvenanti šių uogų augintoja Loreta Motužienė.
Pasekė kaimyno pavydžiu Anot jos, buvo laikas, kai ir pati savo šeimai virdavo uogienę, braškes trindavo su cukrumi, o dabar nusprendė: kam to reikia? „Per vasarą atsivalgom, vadinasi organizmui reikalingos geležies ir vitaminų gaunam tiek, kad visai žiemai pakanka, braškių nepasiilgstam, nors iš įpročio užšaldytų šaldiklyje visada rastume“, – sakė ji. Prieš dešimtmetį uogininkystės verslo Loreta ėmėsi kartu su vyru Stepu, tačiau sutuoktiniui neseniai mirus, vienintelis pagalbininkas ūkyje liko jaunėlis 21-erių sūnus Gediminas. „Iš tiesų jis yra logistikos specialistas, gal ir nelabai prie žemės norėtų, bet kur dings – žino, kad mamai padėti reikia, juk viena be jo neapsieičiau“, – juokėsi pašnekovė. Tiesa, iš pradžių ir jiedu su vyru Stepu visai kitkuo užsiėmė – Šventojoje, taip pat Kretingoje pardavinėjo žuvį. „Nusibodo trankytis tai šen, tai ten. Be to, po motinos mirties vyrui paveldėjus apie 3 hektarus žemės, nesinorėjo prie namų dykos jos laikyti. Galima sakyti, kaimyno Mindaugo Margio šeimos pavyzdžiu pasekėm, išmokom braškes auginti“, – pasakojo Loreta. Bet kokių nesiūlo Motužių braškynas dabar raudonuoja hektaro dydžio žemės plote, na, o veislių išbandyta įvairių: „Sonata“, „Zumba“, „Ekat“, „Korona“, „Pandora“, „Vikoda“, „Honeoye“, „Senga Sengana“... Vienos – ankstyvos, kitos – per viduriuką, trečios – visai vėlyvos, bus galima skanauti dar ir rugsėjį. „Turim madą visas pirmiausia patys išragauti, tik po to žmogui siūlyti“, – sakė L. Motužienė. Jos žodžiais, jeigu kuri veislė nepatiko, tai tos ir nereikia, į vietą bemat bus pasodinta kita. Braškė turinti būti ir graži, ir kvapni, ir nuo saldumo burnoje tirpti – tik tada pirkėjui įtiks. Prekiauti, anot jos, taip pat reikia mokėti, svarbiausia čia – sąžiningumas, nes, kartą apsigavęs, kitąsyk pirkėjas nebeateis. O kaip užauginti skanią braškę? Daigų Motužiai pirmiau pirkdavo iš specializuotų ūkių, parduotuvių ir iš kur tik įmanoma, o dabar Loreta pasiaugina dar ir savo. Kol gerai įsišaknys, įtupdo juos į durpes ir paletėse laiko lauke. Anot L. Motužienės, daigų kokybė lemia derlių. Prieš daigus sodinant būtina tinkamai paruošti žemę: toje vietoje, kur bus uogienojai, pirmiau augina sideralinius, kitaip tariant, trąšos funkciją atliekančius augalus, geriausia – garstyčias. Kad nereikėtų kupros lenkti nuolat ravint ir kad, neduokdie, nepakąstų šalnos, braškyną apkloja polietileno plėvele, laistymui naudoja lašelinę sistemą. Ūkininkės žodžiais, vanduo – ne tik nuo sausros gina, bet ir nepamainoma trąša braškėms. „Prie kiekvienos uogos pas mus yra po šlangelę, o vanduo atiteka iš netoliese ant kalno esančio šaltinio“, – paaiškino ji. Kainos jau – žemyn Pirmosios uogos paprastai jau gegužės vidury džiuginti ima. Tačiau šiųmetinio derliaus „blizgančiu“ ūkininkė nevadino – esą yra buvę ir geriau, šiemet dalis vos pasirodžiusių žiedų iššalo, be to, uogomis ir su nekviestais svečiais – strazdais, sraigėmis, skruzdėlėmis ir grambuoliais – pasidalinti teko, dar anksčiau lapus nugraužti spėjo stirnos. Lietuvos klimatas apskritai ne pats palankiausias braškėms auginti. Pavyzdžiui, kai Ispanijoje iš vieno hektaro priskinama 150–200 t braškių, Prancūzijoje – 80, Vokietijoje – iki 60, Lenkijoje – 25–30, Lietuvoje – tik 15–20 t. Lietuvoje braškės užaugina gerokai mažesnius derlius, nes per trumpai vegetuoja. „Po 9 eurus Kretingoje ir Klaipėdos senajame turguje prekiaudama už pirmąsias braškes gavau, o dabar dėl pasiūlos kainos smarkiai nukrito, du–tris eurus už kilogramą kainuoja“, – atviravo Loreta.
|