Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Trėmė už meilę tėvynei Lietuvai

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Istorija
  • 2016-06-21

„Už ką mus, lietuvius, trėmė į Sibirą, kitus svetimus kraštus? Už tai, kad buvome lietuviai, mylėjome savo šalį, žemę, kurią dirbome. Okupantai visa tai norėjo ištrinti iš mūsų atminties“, – kalbėjo palangiškis tremtinys Petras Neverauskas. Ir šie jo žodžiai įgyja gilią prasmę, šiemet minint 75-ąsias mūsų tautos trėmimų pradžios metines.

Tremtinys Petras Neverauskas (nuotr. kairėje) šeimos albume tebesaugo motinos nuotraukas: viena jų atspindi Magdalenos Neverauskienės gyvenimą tremtyje, kitoje – Magdalena Venskutė vaikystėje su savo broliais Jonu ir Kazimieru.

P. Neverauskas įsitikinęs, jog apie tremtį, ją patyrusių žmonių likimą būtina kalbėti kuo daugiau dėl kelių priežasčių: kad apie tai sužinotų jaunoji karta ir kad tautos skaudžioji istorija nebūtų užmiršta, juolab kad jos liudininkai pamažu vienas po kito išeina amžinybėn. Tą istoriją kuria po kruopelytę surinkti pasakojimai ir užrašyti likimai šeimų, kurios ne savo valia turėjo palikti gimtuosius namus. Viena jų – P. Neverausko šeimos istorija, kurią tremtinys labai brangina ir kaskart papildo naujais faktais, juos atkurdamas kartu su dar gyvais tebesančiais gausios šeimos nariais.

Gyvenimas nelepino

Iš prisiminimų, kažkada papasakotų jam artimų žmonių, P. Neverauskas sudėliojo savo tėvų Magdalenos ir Antano Neverauskų likimo mozaiką, kuri aiškiai parodė, jog gyvenimas nelepino nė vieno iš jų.

M. Neverauskienė, jaunystėje Venskutė, gimė ir augo Erlėnuose, netoli Salantų. Anksti neteko motinos. Pasibaigus I pasauliniam karui, dėl sunkaus ir kupino nepriteklių gyvenimo valstiečius užklupo baisios ligos – žmonės masiškai mirė nuo šiltinės, tarp jų – ir Magdalenos mama Morta Venskienė. Liko penki mažamečiai našlaičiai. Tėvas gi tuo metu uždarbiavo Amerikoje. Taip 8-erių Magdalena atsidūrė pas ūkininkus prižiūrėti vaikų. Namo ji sugrįžo, kai apie 1920-uosius iš Amerikos sugrįžo ir tėvas. Jis vedė antrą kartą, susilaukė dar keturių vaikų, iš kurių vienas – Augustas, nenorėdamas tarnauti sovietų armijoje, – tapo partizanu ir žuvo kovodamas už Lietuvos laisvę.

A. Neverauskas su būsima žmona susipažino Darbėnuose, kai ši Smeltės kaime seseriai Onai, ištekėjusiai už ūkininko Prialgausko, talkininkavo ūkio darbuose bei dirbo Šlaveituose pas ūkininką Drungilą. „Trejus metus atitarnavęs kariuomenėje ir sulaukęs mano mamos pilnametystės, tėvas ją vedė Grūšlaukės bažnyčioje, – pasakojo P. Neverauskas. – Tėvas – iš Kumpikų, gimė ūkininko šeimoje, – mano senelis Juozas, garsus vestuvių muzikantas, žolininkas, išgyvenęs per 90 metų, buvo kilęs iš stambių žemvaldžių. Tačiau prisiminkime tuometinį kaimą – jame vyravo gausios šeimos, o keičiantis kartoms smulkėjo ir ūkiai. Tas, kas likdavo ūkyje, privalėdavo išmokėti dalis broliams ir seserims. Mano senelis anksti liko našlys su trim vaikais. Vedęs antrą kartą susilaukė dar 8 vaikų, iš kurių vienam, tai yra mano tėvo broliui Jonui, senelio valia ir liko ūkis“.

Po vestuvių M. ir A. Neverauskai apsigyveno pas jaunamartės seserį Oną Smeltės kaime, po to gyvenimas nuvedė pas gimines į Šlaveitus, kol Kretingalėje jauna šeima išsinuomojo namelį – dviračiu A. Neverauskas važiuodavo į darbą Klaipėdoje, kur skaldė akmenis. Jaunai porai gimė duktė, tačiau krikštijant ji mirė krikštatėviams ant rankų.

„Po metų gimė mano vyresnioji sesuo Ona. Kadangi važinėti į darbą buvo per sunku, tad tėvai paieškoję Tūbausiuose, Vainorų ūkyje, išsinuomojo žemės su trobesiais. Čia gimė dar septyni vaikai – aš bei mano broliai ir seserys. Laikui einant tėvai aptiko skelbimą, jog Rūdaičiuose esama tuščio ūkio, kurio šeimininkas Martinas Enzinas su šeima išvyko į Vokietiją, tad jame galima apsigyventi ir ūkininkauti. Taip mano tėvai 1943-aisiais su vaikais, turimais gyvuliais atsikėlė į Rūdaičius ir pradėjo dirbti ūkyje, kuriam priklausė 28 ha žemės ir miško. Gimė dar du vaikai – mano brolis ir sesuo, tačiau jie ankstyvoje vaikystėje mirė: vienas – nuo plaučių uždegimo, kitas– nuo difterijos“, – apie šeimos gyvenimą kalbėjo tremtinys.

M. ir A. Neverauskai turėjo ūkį išsipirkti. Pradžia buvusi sunki – reikėjo gerokai paplušėti, kad kelerius metus nedirbta ir piktžolėta žemė pradėtų duoti derlių. Bet kaimo vaiko A. Neverausko atkaklumas, darbštumas, žemdirbiškų darbų išmanymas davė vaisių – žemę dirbti šeimai sekėsi.

„Baigiantis karui, apie 1944 m. pas mus apsigyveno vokiečių karininkas. Kadangi dirbdamas Klaipėdos krašte tėvas buvo pramokęs vokiškai, jiems pavykdavo susikalbėti. Kariškis, praėjęs pusę Rusijos, perspėjo, jog tenai žmonės gyvena labai blogai ir kad mūsų šeima bus išvežta, o kas užgyventa – atimta. Išrašė antspauduotą leidimą išvykti, tėvas jau ir arklius kinkė, daiktus krovė. Tačiau motina maldavo niekur nevykti – 8 vaikai, visi dar maži. Dabar aš ją suprantu – motina buvo už mus atsakinga, suprato, kokia rizikinga ir sunki būsianti ta kelionė. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vokiečių karininko žodžiai bus tokie pranašingi...“ – kaip klostėsi tolimesnis šeimos likimas, prisiminė P. Neverauskas.

Ramybės nebuvo

Karui baigiantis, M. ir A. Neverauskų namuose buvo apgyvendinta svetima šeima – vyras ir žmona, kuriems buvo perleista 14 ha Neverauskų žemės. Neverauskų manymu, tie žmonės buvo skundikai, tad užėjus partizanams, abu buvo parklupdyti ketinant juos sušaudyti. M. Neverauskienė pradėjo maldauti, kad partizanai nieko nedarytų, ir taip išgelbėjo tuos žmones. Po kiek laiko jie išvyko į Kaliningradą, o atėję partizanai gailėjosi, kad nenubaudė skundikų, anot kurių, M. ir A. Neverauskų šeima buvusi partizanų rėmėja.

Buvo ir toks atsitikimas: Rūdaičiuose slapstėsi Neverauskų kaimynas baltaraištis, tarnavęs vokiečių policijoje. A. Neverauskas buvo suimtas, siekiant išsiaiškinti, kur slapstosi kaimynas. Buvo žiauriai mušamas, po to – surištas ir su kilpa ant kaklo pasmerktas pakarti. „Užnėręs kilpą ant kaklo NKVD majoras nuėjo gerti „samagono“, o kaimynė, to baltaraiščio motina, suradusi momentą, atrišo virvę ir tėvas pabėgo“, – kad tuomet viskas baigėsi laimingai, prisiminė pašnekovas, atkreipęs dėmesį, jog pokario laikai ūkininkams buvę labai sunkūs – sovietinė valdžia juos apkrovė didelėmis pyliavomis, reikėjo paremti partizanus, ramybės neduodavo ir amžinai alkani stribai.

Pabėgti nuo kitų numatyto likimo A. Neverauskui pavyko ne pirmą kartą. Buvusiam Povilo Plechavičiaus kavalerijos pulko kareiviui, sužeistam būnant 20 metų, patyrusiam daugybę pavojų, netekties skausmą, A. Neverauskui tragiškai galėjo baigtis ir kitas įvykis: apie 1944-uosius vokiečiai surinko ūkininkus su arkliais ir suvarė visus prie Kretingos dvaro tvenkinio. Pastatė ginkluotą sargybą. „O mano tėvas sužinojo, kad visi bus siunčiami toliau. Būdamas atsakingas už šeimą, mažamečius vaikus, sukūrė pabėgimo planą: prikrovė į vežimą maišų su visokiais daiktais – kad kulkos nekliudytų, arklius pastatė prie išvažiavimo, pargriovęs sargybinį atėmė automatą ir nusviedęs jį vandenin šoko į ratus ir pabėgo. Paskui jį pabėgo dar vienas ūkininkas“, – ką sužinojęs iš tėvo, papasakojo P. Neverauskas.

Dar kartą A. Neverauskas bėgo, kai rusų karininkai jį sulaikė ties Reketės kaimo malūnu atvežus malti grūdų. Tuomet jauni vyrai buvo siunčiami kariauti į Latvijos frontą. Sulaikytuosius susodino į mašiną, iš kurios A. Neverauskas iššoko važiuojant į kalną prie miško. „Pasakęs, jog tegu Hitleris su Stalinu kariauja, tik ne aš, jis sugrįžo į malūną, kur grūdai jau buvo sumalti, išsivertė kailinius, užsimaukšlino kepurę, kad atrodytų senesnis, ir laimingai sugrįžo į namus“, – kalbėjo P. Neverauskas, pastebėjęs, kad ir tokiais sunkiais laikais žmonės neprarasdavo žmogiškumo: Kretingos geležinkelio stotyje, į kurią 1944 m. vokiečiai buvo suvarę daugybę rusų tautybės žmonių, jo tėvas pagelbėjo baltarusiui Vasilijui Bakanovui bei dviem jo dukterims Anai ir Katerinai – susitarus su vokiečiais, šie žmonės atsidūrė A. Neverausko globoje ir išgyveno iki pat karui baigiantis.

„Tėvas kaimynui buvo paskolinęs pinigų užsimokėti už ūkį. Kad nereikėtų grąžinti skolos, šis pasirašė, jog Neverauskai vokiečių laikais turėjo daug žemės, o pokariu tapo partizanų rėmėjais. Pagal to žmogaus pranešimą buvome ištremti ne tik mes, bet dar 7 rūdaitiškių šeimos, nors to paties kaimyno tėvas ir brolis 1946-aisiais buvo badu numarinti statant Belomoro kanalą“, – kad tėvo parodytas gerumas atsisuko prieš jį patį, tvirtino P. Neverauskas.

Jis sakė gerai atsimenąs 1948-ųjų gegužės 22-ąją – tą dieną, kai su 8 mažamečiais vaikais į Sibirą buvo išvežti jo tėvai M. ir A. Neverauskai.

„Mano dalia buvo kitokia negu dabartinių Lietuvos vaikų. Žiauri nelaimė užplūdo mūsų žemę – vežė mus į Sibirą, toli, už Uralo, važiavo Lietuvos vaikai. Čia buvo badas, skausmas, ašaros ir vargas...“ – taip įkvėptas prisiminimų savo rašinyje „Poema Lietuvos vaikams“ rašo P. Neverauskas, tikėdamasis ir vildamasis, kad Lietuvoje nebepasikartos skaudi jos žmonių dalia.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas