|
|
|
Tris dienas trunkantis stebuklas
Skleidžiantis pirmiesiems pavasario žiedams ir atgimstant gamtai, Kretingos rajono kultūros centre aštuonioliktą kartą suskambėjo jūros ošimą primenančios fanfaros, pakilo tradicinė renginio vėliava ir beveik pusšimtis atžalyniečių paskelbė apie tarptautinio jaunimo teatrų festivalio-kūrybinės laboratorijos „Atžalyno scena 2016“ pradžią. Tris dienas gausus būrys teatralų pasklido po mūsų žalią miestą, jo gyventojams dovanojo savo kurtus spektaklius, bendravo vieni su kitais lietuvių, rusų, latvių, anglų bei flamandų kalbomis, dalinosi geromis emocijomis ir šiluma.
Nutviekstas saulės šviesos Nors kelias savaites iki renginio pradžios orų prognozės gero nežadėjo, prasidėjus festivaliui Kretingos miestas svečiams pasirodė visu gražumu: tarsi iš katalogo užsakytas saulėtas ir šiltas oras pažadino pirmuosius žiedus ir pripildė miestą šviežiu gamtos aromatu. ,,Mūsų festivalis turbūt užburtas – nepamenu, kad gamta mus būtų nuskriaudusi lietumi ar debesuotu oru“, – pasakoja „Atžalyno“ ,,veteranė“ dvyliktokė Smiltė Gotautaitė, dalyvavusi jau ketvirtame ,,Atžalyno scenos‘‘ festivalyje. Įvairi atvykusių svečių paletė – jų būta iš dviejų Latvijos miestų – Rygos ir Liepojos, Belgijos bei įvairių Kretingos kampelių, grožėjosi mūsų miesto žaluma ir jaukumu. Apie vykstantį festivalį kretingiškius informavo aplink kultūros centrą, palei medžių viršūnes skraidantys spalvoti lėktuvėliai, anot vaikų, skraidinantys jų svajones į pasaulį, buvusios atžalynietės, grafikos dizainerės Faustos Miežytės kurta afiša bei spalvinga didelių raidžių, matomų iš miesto centro, iškaba papuošusi Kretingos kultūros centro įėjimą. Interaktyvios festivalio veiklos prasidėjo tik pakilus į antro aukšto fojė, kur dalyvių laukė įvairių užsiėmimų pasiūla: puikių atsiliepimų susilaukusi dailininko, piešuko virtuozo Andriaus Seselsko paroda, vaizdą iškreipiantys veidrodžiai, kurie kėlė juoką įvairaus amžiaus žmonėms, ant kabančio labirinto-festivalio dienoraščio suklijuotų nuotraukų dalyviai ieškojo savęs ir piešiniais reiškė emocijas. Veikė ir tradicinis festivalio paštas, per kurį buvo perduodamos žinutės patikusiam žmogui ar spektaklio kūrybinei grupei. Spektaklių gausa – dovana kretingiškiams Šis festivalis išsiskyrė ypatinga spektaklių stilistikos bei skirtingų žanrų gausa, sau tinkantį spektaklį galėjo rasti bet kokio amžiaus žmogus: nuo penkiamečio iki garbaus amžiaus. Įvairių atspalvių festivalio renginių paletė tenkino ir išrankiausią žiūrovą, mat jis galėjo rinktis iš septynių atvežtinių spektaklių. Kretingiškiams šiltą ir švelnią pasaką pristatė svečiai iš Joniškio, ypatingai stiprius aktorinius darbus psichologinėje dramoje pademontravo Liepojos atstovai, išradingumu ir žaismingumu pasižymėjo klaipėdiečių „Grybų karas“, o lyriškas ir estetiškas Rygos kūrėjų spektaklis „Ežeras“ pasakojo apie išsiskyrimo skausmą. Aktualių jaunimo problemų pritvinkusi gargždiečių socialinė drama sukrėtė paauglius, o aristokratiškas mažeikiškių istorinis spektaklis privertė susimąstyti, kad politinės problemos nesikeičia net bėgant amžiams. Galiausiai „razinką“ ant festivalio torto uždėjo tolimiausi svečiai iš Belgijos su žavinga ir šmaikščia opera. Taip pat festivalyje dvi vyresniųjų atžalyniečių grupės pristatė puikių atsiliepimų susilaukusius savo kūrinius: spektaklius ,,Baidyklė ir ,,Pienių vynas“. O patys jauniausieji atžalyniečiai savos kūrybos teatriniais etiudais pristatė kiekvieną spektaklį. Kūrybinė erdvė savęs tobulinimui Festivalio metu dalyvių laukė plati amplitudė įvairių veiklų, nesusijusių su spektakliais. „Visada norisi, kad atvykę svečiai prisimintų ne tik festivalį, bet ir susipažintų su mūsų gražiu miestu“, – teigė Auksė Antulienė, džiaugdamasi, kad didelį būrį jaunimo priėmė Kretingos muziejus, o Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba pravedė įsimintiną ekskursiją pranciškonų vienuolyne. Taip pat kasdien vyko jaunųjų artistų pamėgta festivalio dalis – kūrybinės laboratorijos, kurių metu išmokstama naujų dalykų ar tobulinami jau įgyti įgūdžiai. Šiemet sceninės kovos meno mokė Klaipėdos universiteto dėstytojas Linas Zubė, pantomimos paslaptis atskleidė ir savo diskusijomis apie teatrą ir gyvenimą užbūrė Klaipėdos pantomimos teatro „A“ aktorius Aleksas Mažonas, subtiliai visais savo pojūčiais per teatrą pažinti vienam kitą kvietė atžalynietė, dabar VDU vaidybos studentė Kristina Jankauskaitė. Kiekvieną vakarą dalyvių laukė atpalaiduojanti ir smagi programa: pirmą vakarą smagių ir energingų liaudiškų žaidimų svečius pamokė „Kitep“ kolektyvas. Nors, anot Auksės Antulienės, šiais laikais šokiai nėra populiarūs, liaudiškus šokius niekieno neraginami šoko visi. Antrą vakarą pranciškonų vienuoliai festivalio dalyvius mielai priėmė į savo kiemelį, kur šelmiškos vedėjos iš tolimųjų Rytų pravedė festivalio dalyvių bei Michailo Denisenkos grupės koncertą. Nuotaika buvo tokia smagi, kad visi ėmė spontaniškai drauge šokti ir dainuoti. O tada mistiški burtininkai pakvietė visus prie tvenkinio, kur pasitelkus burtus, uždegtas festivalio laužas, dalyviai ant vandens lelijų su žvakutėmis surašė savo palinkėjimus ir išplukdė į tvenkinį. Renginio uždarymas tradiciškai vyko prie jūros: išdalinti laiškai iš pašto, kuris veikė viso festivalio metu. Tradicinis festivalio taškas – sudaužyta puodynė, kurios šukes pasidalino visi dalyviai tam, kad vieną dieną susitikę vėl galėtų suklijuoti. Ant rankų vienas kitam rišo draugystės siūlus kaip simbolinę padėką už nepamirštamas akimirkas ir dovanojo stiprius apsikabinimus. Su besileidžiančia saule atžalyniečiai šoko festivalio hitu tapusį rytinį šokį bei dar ilgai nenorėjo skirstytis bei vykti namo. Nutiesti tiltai tarp širdžių Šis renginys – tai ne tik galimybė vaikams giliau pasinerti į magišką teatro pasaulį, lavinti savo bendravimo įgūdžius užsienio kalbomis, mokytis naujų, bet ir susirasti draugų, užmegzti pažintis, kurios dažnai tęsiasi net po renginio pabaigos. ,,Nors šiemet į ,,Atžalyno sceną“ atvykau kaip svečias, sukurta jauki ir nuoširdi atmosfera tokiu pasijusti neleido. Visi kolektyvai atvėrę širdis nori bendrauti, o tai, manau, yra pats gražiausias šio renginio bruožas“, – džiaugiasi dėl festivalio į gimtąjį miestą grįžęs studentas Eimantas Antulis, šio teatro veikloje dalyvavęs jau nuo mažų dienų. Į šį renginį kaskart grįžta didelis būrys studentų, ar jau net studijas baigusių buvusių atžalyniečių, kurie yra gavę savitą pavadinimą – ,,šventinė grupė“. Ir iš tiesų, ko gero, esminis šio festivalio bruožas, giliai įsirėžiantis dalyvavusiųjų atmintyje, tai ne profesionalūs spektakliai ar asmeniniam tobulėjimui naudinga programa, o šiluma ir nuoširdumu pulsuojanti renginio atmosfera. Visi svečiai apsupti organizatorių rūpesčio užsikrečia šventine nuotaika ir atsipalaidavę mėgaujasi programa. Auksė Antulienė teigė, jog šis renginys – išskirtinė proga trims dienoms pamiršti aplinkinį, naujųjų technologijų persmelktą pasaulį ir pajusti tikrąjį buvimo drauge džiaugsmą. Čia netvyro konkursiniams renginiams būdinga įtampa ar aštrūs žvilgsniai, čia dalyviai vieni už kitus serga ir palaiko. Po festivalio uždarymo, ko gero, daugelis atsisveikindami kreipėsi vieni į kitus vardais ir ilgam įsiminė naujųjų draugų veidus. Auksė Antulienė pasakojo, jog renginio metu turėjo progą pabendrauti su senais draugais bei užmegzti ryšius su naujais teatrais, o pagyras dalijo visi: antrą kartą šioje šventėje dalyvavęs latvių režisierius prisipažino, kad jam tai buvo lyg tris dienas trunkantis stebuklas, o Gargždų režisierė pabrėžė, jog renginio metu dalyvį įtraukia nuotaika, kai ne tik pats džiaugiesi, bet šią dovaną nori suteikti ir šalia esančiam. „Tai, jog mūsų festivalis paliko gerą įspūdį ir kolektyvai nori toliau su mumis draugauti, įrodo pakvietimai į tarptautinius teatrų festivalius Joniškyje, Rygoje ir Belgijoje“, – pasakojo Auksė Antulienė. Ypač glaudų ryšį atžalyniečiai užmezgė su svečiais iš Belgijos, kurie jau renginiui pasibaigus dar kelias dienas viešėjo Lietuvoje: išsimaudė Baltijos jūroje, lankėsi Gintaro muziejuje bei apžiūrėjo Vilniaus senamiestį. ,,Atžalyno“ režiesierė pasakoja, jog svečiai iš Belgijos tiek žavėjosi festivaliu, kad net juokaudami prisipažino ketinantys viską nukopijuoti ir pritaikyti savo festivaliui, kad ir jis taptų toks nuostabus. Tačiau labiausiai režisierės širdį glostė komplimentai, skirti atžalyniečiams, kurie vaikus apibūdino kaip labai šiltus, rūpestingus, vieningus ir gerumu spinduliuojančius festivalio šeimininkus.
Aistė ŠEŠTOKAITĖ
|
|
